antradienis, kovo 31

sėdėdama šalia tavęs, aš užsirašinėju tave

Šiandien nuo 7.30, kai dar gerokai girta kėliausi ir keikiausi supratusi, kad mano mašina visai ne mano kieme ir visai nelaukia nuveždinti manęs į darbą, svajojau apie tą akimirką, kai bus 18.00 ir aš jau gulėsiu po visais savo adijalais ir miegosiu iki ryto. Vėluoju jau geras keturias valandas, bet mano mobile note plyšta nuo minčių, kurios turi būti kažkam išsakytos, nors totaliai nėra niekam įdomios. Kaip ir mano galva ribota mintims, taip ir mobile note ribotas. Išsakai mintį ir delete, o tada gyveni toliau.

Vakar man taksistas sakė, vyrai yra silpnesni psichologiškai, vyrai įsimyli, vyrai palūžta, vyrai nuleidžia lėktuvus į kalnus, nes jiems liūdna. Po to aš dar sedėjau 10 min jau parvežta namo ir toliau labai daug jo klausinėjau ir galvoj man sukosi mintis, kodėl tu taksistas, o ne protingų paskaitų norintiems būti protingais visokiems vadybininkams ir vyr. specialistams dėstytojas? Bet nepaklausiau kodėl. Kiekvienas žmogus yra mažas pasaulis ir labai įdomi istorija. Reikia tik jo paklausti.

D manęs klausė, kaip manai, kiek ilgai tu šitaip bendrausi su broliu? O aš šiandien brolio klausiau, kaip manai, kiek ilgai mes taip bendrausim? O jis man neatsakė. Bet žiauriai gera žinoti, kad aš turiu vieną vyrą gyvenime, kuris niekada neišeis šiaip sau, kuris neiškeis manęs į kažką geriau, kuris nepaliks manęs, nes išsigąs, kad aš jam per daug reikalinga ir kuris visada bus. Arčiau ar toliau, bet bus man.

Gėriau alų ir valgiau belgiškas bulves bare Trakų g., o padavėjas ten buvo visiškai girtas ir niekaip nesugebėjo pakeisti kasos aparato čekių juostelės. Ir aš žiūrėjau kaip tas Vyras, gėręs su manim alų keitė jam kasos aparato čekių juostelę ir šypsojausi iki ausų. Ir prisiminiau kaip mano Jis man kažkada sakė, tu man nebesišypsai. Tu visada šypsaisi pamačiusi J, pamačiusi M, pamačiusi kitą M, pamačiusi juos visus, bet nebesišypsai šitaip man ir aš labai pavydžiu jiems tos šypsenos. O aš tada jam sakiau, jei tu niekada nebūtum buvęs mano, aš taip šypsočiausi ir tau, pakibčiau tau ant kaklo vidury miesto vidury šeštadienio nakties ir sakyčiau, kaip aš nesveikai tavęs pasiilgau ir bučiuočiau tau skruostus, nes mus sietų prisiminimai apie santykius, kurių niekada nebuvo. Ir tuose santykiuose niekada neįvyksta nieko blogo, nes kas būtų buvę būna tik geri dalykai.
Ir tas girtas barmenas, ir alus labai ten visur tiko labai tikram Pirmadieniui.

Sėdėjau ten ir mačiau merginą kitoj gatvės pusėj, sėdinčią namie ant palangės, sėdinčią lange ir kažką veikiančią ir vis pasižiūrinčią į šalto pavasario pilną Trakų g. Ir man ten kvepėjo tuo geruoju vienišumu, kuris yra liūdnas, bet toks romantiškas, kad vis kažkodėl norisi grįžti į tą būseną ir dar pabūti. O ta mergina matė irgi merginą lange, kuri sėdėjo pilnam bare pirmadienio vakarą ir buvo pakibusi kažkokiam Vyrui ant kaklo ir šnabždėjo jam į skruostus dalykus, kurie būtų jeigu būtų.

O D šiandien man sako, aš noriu tavim rūpintis, noriu suvynioti tave į adijalus ir saugoti, kad jaustumeis saugi. Ir aš jam sakau, saugi? 2 dienas? Ir galvoju, kaip nesaugiai jautiesi žinodamas, kad esi saugus lygiai 2 dienas, o paskui viskas bus kaip buvo. O paskui guglinau kas ten yra iš tikro sakoma apie laikinumą? Ar pastovumą? Nėra nieko pastovesnio už laikinumą ar nėra nieko laikinesnio už pastovumą? Nes mano gyvenime laikinumas išlieka ilgiausiai, o pastovumas trunka labai trumpai, ir 2 dienos tęsiasi metų metus. Ir D man sako, tada tu būsi šalia ir nenorėsi būti niekur kitur. O aš nesugebėjau atsakyti, kad aš visada būdama šalia tavęs nenoriu būti niekur kitur ir aš jau buvau pamiršusi kas tas jausmas yra, bet puikiai atsimenu į ką tas jausmas demonizuojasi paskui ir kaip daro skaudžiai, bet ačiū, kad man priminei kaip gali nesinorėti būti kitur. Net jei nesu apkamšyta adijalais ir visai nesijaučiu saugi.
Ir šiandien viena vakarieniaudama ir žiūrėdama į savo Vilnių, kur leidosi mano oro uosto lėktuvai, galvojau apie tai kaip norėčiau sėdėdama adijaluose valgyti su tavim sumuštinius su batonu, margarinu, daktariška dešra ir pomidorais. O tie lėktuvai leidosi ir leidosi, ir blem, ėjau šnd darbe koridoriais, kur stovėjo didžiulės išardyto lėktuvo dalys, šviežiai nudažytos, ir mano kūnu ėjo šiurpuliai, kad aš tikrai tikrai tikrai dirbu ten, kur koridoriuose stovi pastatytos lėktuvo dalys.

O dabar sėdžiu tuose adijaluose viena, vienas adijalas yra labai šiltas rudas, kitas- ryškiai oranžinis ir švelnus, o trečias tiesiog šiaip languotas ir taip gera būti šitoj tyloj, net nereikia miego, aš ilsiuosi. Ir prisimenu man kažkada pasakytą frazę, tu gyveni taip, lyg kiekviena diena būtų tavo gimtadienis. Bet kiekviena diena ir yra mažas mano gimtadienis. Apskaičiavus pagal visas mano sugalvotas formules, aš esu lygiai 83 proc. laiminga, o į mano laimę įeina adijalai, tyla, šnabždėjimai į skruostus, taksistai, kurių galiu klausytis išsižiojusi, brolis, pirmadieniai sėdint lange, lėktuvų dalys koridoriuose ir šiaip visko labai daug.

Šiandien sakiau broliui, nustok strateguoti gyvenimą, pradėk gyventi.




pirmadienis, kovo 16

ryžų merginų niekas nebučiuoja

Aš labai dažnai pastebiu, kiek daug naujų suvokimų, atradimų ir vertybių persivertimo iš kairės į dešinę ištinka bėgant laikui.
Vienas iš mano jaunų dienų vaikinų, kur dar vaikščiojom jaudinančiai susikibę už rankų ir ilgai ilgai nedaviau jam bučkio, nes bijojau, kad nemoku bučiuotis, parašė man: žiūrėk ką radau. Ir atsiuntė kelias foto mano meilės laiško, kurį rašiau jam ranka ant popieriaus, 2 lapus, iš abiejų pusių, nes mus kankinančiai ir nepakeliamai 3 mėnesius skyrė 3000 km. Rašiau prieš lygiai 10 metų. Prieš atsidarydama pirmą nuotrauką, išėjau apeiti kelis ratus aplink ofiso koridorius. Jei rūkyčiau, būčiau dar ir parūkiusi. Susikaupiau, prisėdau ir grįžau 10 metų atgal.

Mėgstu šnekėti su žmonėmis ir klausytis jų istorijų, jų išmokimų, jų gyvenimo pokyčių. Ypatingai mėgstu išgirsti ką nors tokio, po ko man kyla mintis- blem niekada apie tai nepagalvojau.

Visada, kai eidavau pas kirpėją, rinkdavausi tokią, kuri manęs nešnekins. Kad galėčiau užsimerkti ir tyliai mėgautis kaip kažkas liečia mano plaukus. Mano kirpėja tuo man ir patiko. Ji niekada manęs nešnekino, nieko neklausė, nieko nepasakojo. Kol vieną kartą, gal po 3 metų tylėjimo, tą dieną kai to labiausiai reikėjo, ji man pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Su daug atsakymų man. Tada sėdėjau ir galvoje tiesiog sproginėjo vienas po kito- blem niekada apie tai nepagalvojau.

Grįžau 10 metų atgal ir pamačiau save tokią, kokios dabar neliko nė mažiausio lašelio. Tokią įsimylėjusią iki nebegalėjimo, pasiilgusią iki skausmo, baisiai susirūpinusią ar bus jis man tuos ilgus tris mėnesius ištikimas, ar nepabučiuos kitos, užsidėjusią ant akių didžiulius rožinius širdies formos akinius ir sėdinčią ant turbūt ryškiai pykinančiai rožinio debesėlio. Po laiško skaitymo būčiau ėjusi dar parūkyti, jei rūkyčiau.

Kur dingo toji aš?

Kai šį kartą dažiausi plaukus, po to kai visa besiplaikstanti iš susijaudinimo paprašiau man įmaišyti į dažus pačio ryškiausio ryžo atspalvio, ir po to kai kirpėja man jo įmaišė, tai po viso to ji pasakė: “Tavo akys šviečia”.

Dažnai būna, kad įstringa kokia viena frazė. Aš turiu galvoje prisikaupusi tokių frazių, dažnai jos būna pirmą ir vienintelį kartą matomų žmonių. Viena iš tokių, darbinės fotosesijos metu fotografo tarsteltas “tavo akys nešvyti”. Tada pagalvojau, blem, koks stuobrys. Bet dabar žinau, jos tada ir nešvytėjo.

Aš labai mėgstu žiūrėti žmonėms į akis. Dažnai, kol dar žmonės gerai manęs nepažįsta, nuolatos nusuka žvilgsnį arba paprašo nebespoksoti. O žiūriu, nes daug matau akyse. Ir ne kūno kalbą reikia studijuoti, o akių kalbą. Žmonės per daug dabar gudrūs, nes patys išstudijuoja kūno kalbą ir žino, ko nedaryti arba kaip tik ką daryti reikiamoj vietoj reikiamai meluojant. O akyse kažkas matosi. Labai matosi susižavėjimas. Labai matosi akimirka, kai išnyksta paskutinis susižavėjimas. Ypač matosi laimė. Ji veržiasi pro kraštus ir apšviečia viską.

Man atrodo, tikėjimas begaline meile ir ištikimybe blėsta su kiekvienais metais. Jei dabartinė aš pasišnekėčiau su savimi prieš 5 metus, ar juo labiau prieš 10 metų, ta mergaitė su rožiniais širdies formos akiniais ant ryškiai pykinančio rožinio debesėlio nusiplėštų akinius ir graudžiai apsiverktų , o po to imtų melstis visiems dievams, kad niekada netaptų savimi po 10 metų.  Ir gal net nukristų nuo rožinio debesėlio.

Bet aš visai nenoriu gvildenti tos temos, kas yra meilė, ar išvis yra meilė ir apie ką mes čia šnekam, apie meilę ar apie įsimylėjimą.

Nes įsimylėjimai yra, jie gyvenime labai reguliarūs. Tik vieni su jais tvarkosi vienaip, kiti- kitaip. Tada prasideda temos apie ištikimybę.

Kirpėja dažydama man plaukus ta spalva, kur įmaišyta pačio ryškiausio ryžo atspalvio, šnekėjo. Žinai, visada žmonės gyvenantys kartu 20, 30 ar 50 metų, sako, oi visko buvo. Ką tu galvodavai, kas yra tas viskas? Kad jie pasipykdavo dėl neišplautų indų, dėl to, kad vyras grįžo išgėręs ne vieną, o tris bokalus alaus, ane? O dabar supranti kas tas viskas? Ir jis buvo įsimylėjęs ne ją, ir ji turbūt buvo įsimylėjusi ne jį, bet tas įsimylėjimas išblėsta ir grįžti ten, kur gera- namo. Ir visi tai supranta, visi žino, kad taip yra, bet niekas apie tai nekalba garsiai. Ir ne kiekviena šeima, nors ir prisiekė, “ir varge, ir džiaugsme…”, padeda vienas kitam ištverti šitą vargą. O jei padeda, tai švęsdami sidabrines ar auksines vestuves sako, oi visko buvo. Bet sėdi dabar susikibę rankomis ir šypsosi vienas kitam. Ir švenčia sidabrines ar auksines vestuves.

Ar meilė yra tai, kad gali išlaukti savo žmogaus įsimylėjimus?

Ir kai viso to klausiausi, galvojau, tai kodėl taip sunku atleisti neištikimybę, jei ištikimybės pasaulyje nėra? Na yra, vienetai. Bet, manau, būtų sudėtinga atrasti ilgiau kartu pabuvusius du žmones, kur net pusei minutės nebuvo įsimaišęs trečias žmogus.
O apie dvasinę neištikimybę tai čia neverta net pradėti kalbėti. Nes neaišku kas vis tik blogiau. Vienas girtas kartas ar tavo žmogaus mintyse apsigyvenęs ne tu ir neišsikraustantis iš ten mėnesius, metus…

Aš esu labai gerai pažįstama su neištikimybe. Aš buvau neištikima, man buvo neištikimi, su manim buvo neištikimi. Man skaudėjo, man nerūpėjo, aš dariau skaudžiai. Skaudėjo ir man, ir jam, ir jam, ir jai. Ir visam pasauliui skaudėjo. Ir prieš kelis metus aš dėl to raičiausi iš skausmo. Dabar apgalvoju viską pragmatiškai, susidėlioju pliusus ir minusus, pagalvoju dar ir gyvenu toliau. Ir nė už ką negrįžčiau į prieš kelis metus. Skauda ten.

Mano Brolis mano Vyro klausė: “O tu nenorėtum visko žinoti apie ją? Nenorėtum atvirų santykių?” Vyras pradėjo garsiai (savo labai labai gražiu juoku) juoktis: “Tikrai ne. Aš dar noriu su ja gyventi”.


O plaukai nesigavo ryži. Pačio ryškiausio ryžo atspalvio buvo įmaišyta per mažai.