antradienis, lapkričio 4

apie sielos draugelius

Vakar netyčia akys užkliuvo už eilinio gražaus paveiksliuko, tokio, kuris turėtų įkvėpti, kuriuo galima pasidalinti fb ar instagrame, ir džiaugtis kiekvienu patinka ar kiekviena širdute, lyg tai būtų mano pačios kūryba. Tai maždaug kažkas tokio: "The Buddhists say if you meet somebody and yours heart pounds, your hands shake, your knees go weak, that's not the one. When you meet your soul mate, you'll feel calm. No anxiety, no agitation." (Norėjau parašyti lietuviškai, bet, kaip visada, pritrūksta man lietuviškų žodžių. Vienas angliškas žodis tampa kokiais trimis lietuviškais. Tai va- Budistai sako, jei sutinki savo tą tikrąją antrą pusę ir tavo širdis ima daužytis dvigubai greičiau, rankos dreba, o keliuose pasidaro taip silpna, kad norisi prisėsti, tai nėra tavo antroji pusė. Kai sutinki tą tikrąją antrą pusę, tampa ramu. Jokio nerimo. Jokios panikos.)
Man aišku prisireikė googlinti ir ieškoti ką dar apie tai sako budistai, nes kad ir kaip patiko, šiek tiek nustebau, kad budistai patarinėja apie tokius reikalus. Tai pasirodo, budistai taip nesako. Jei jie ką nors apie tai ir šneka kur nors patyliukais, tai tik tiek, kad "Your soul mate is you".
Oi blem, pagalvojau. Ir nuėjau miegoti.
Naktis buvo viena iš tų, kai kas valandą pabusdavau ir sunerimdavau, kaip aš čia iki šiol neužmigau, tada vėl užmigdavau, arba spėdavau ką nors apsvarstyti, ir vėl nubusdavau, ir vėl pagalvodavau, nu nejau dar nemiegu? O ryte valandą stovėdama mistiniame kamštyje pratęsiau mąstymus toliau.
Kiek laiko mes laukiame kito žmogaus, kuris ateis į mūsų gyvenimą ir staiga jį pavers geru? Kiek laiko praleidžiame beverčiuose santykiuose, nes kvailas įsitikinimas, kad čia tikrai tas žmogus (nors kad jis ne tas, aišku, ne tik aplinkiniams, bet slapta net tau pačiai?), o išėjus iš jo kaip bus tuščia ir tiesiog neįmanoma toliau gyventi? Kodėl 90 proc. merginų būtinas kažkoks vyras šalia, kad tik jos pajaustų gyvenimo džiaugsmą? Ir kodėl mes įsimylim kažką, ko šiaip jau neįsimylėtume jokiais būdais, bet va imam ir įsimylim, nes įsimylim meilės jausmą, tiesiog. Ne žmogų, o galimybę mylėti ir būti santykiuose, kurią jis suteikia. Ir ateina tas žmogus... ką jis padaro, kad gyvenimas tiesiog nušvinta visomis spalvomis? Suranda veiklos? Įjungia gyvenimo džiaugsmą? O kas bus, jei jis išeis? Viskas vėl taps pilka?
Aš pati labai ilgai buvau ta mergina, kuri įsivaizdavo, kad mano akyse žiburiukus uždegti gali tik vienas žmogus, va tik jis vienas žino, kur yra tas klikt mygtukas. Ir aplink mane dabar tiek nuostabių merginų, kurios yra vienos arba yra su vyrais, su kuriais geriau nebūtų ir laukia, plačiai atmerktomis akimis, kol pagaliau sutiks JĮ (arba JIS pareis pagaliau iš darbo ar iš alaus pagėrimo su draugais) ir padarys ją laiminga... Visai neseniai, viena iš tų nuostabių merginų, pasakė, kad išsiskyrė su draugu, su kuriuo draugavo daug metų, o man taip norėjosi ją apkabinti ir pasakyti: "oi kaip sveikinu". Lygiai taip pat ji kažkada pasveikino mane.
Aišku, lengva man šnekėti. 
Skaičiau senus emailus, ir pajutau tą nesutramdomą jėgą, traukiančią mane atgal į duobę, kurioje dar palyginus neseniai buvau. Greitai išjungiau ir el. paštą, ir kompą, ir telefoną, kad jame el. paštas netyčia neatsidarytų ir nuoširdžiai, žiūrėdama į savo oranžinę sieną, pagalvojau: o dievai, kur aš buvau???? Ir tą akimirką pasidarė ir gėda, ir pikta, ir liūdna, ir užsimaniau sau spirti šiknon, už tai, kad leidau sau ten būti, ir užsimaniau save apkabinti ir paglostyti, už tai, kad ten nebesu. 
Nes ta skylė pilve taip skaudėjo, kad nepadėjo nei vaistai, nei alkoholis, nei šokiai iki ryto, nei įsivaizduojamos draugystės, nei juo labiau rytinės pagirios po šokių iki rytų, nei fizinės, nei moralinės. Kodėl? Nes aš buvau pamiršusi mylėti save. O įsivaizdavau, kad tik jis gali užpildyti tą skylę. Arba kitas jis. Arba dar kitas jis. Kas nors, tik ne aš. 
Aš visada žavėjausi savo juo dėl to, kaip jam gerai buvo su savimi. Tiesiog. Jis jautė visišką pilnatvę būdamas pats sau, susirasdavo sau veiklos, užsiėmimą, draugų ar dar kažko, bet visur, ką jis beveikdavo, jam ten buvo gera, nes toje veikloje buvo JIS. Todėl nuobodžiam vakarėly jam nebuvo nuobodu, važinėjantis dviračiu jam netrūko draugijos, žiūrint filmą namie lovoj geriausias jo kompanionas visada buvo katinas. Ir niekada jam nereikėjo KO NORS, kad užpildytų tuštumą viduj. Tuštumos jo viduj nebuvo. 
Kažkada primygtinai gal penkis kartus iš eilės klausiau: "Tu tikrai gyveni gerai?", laukdama iš jo atsakymo: aišku, kad ne, kaip aš be tavęs... O gavau tą paprasčiausią- aš TIKRAI gyvenu gerai, čia gi AŠ. 
Ir jis tikrai gyvena gerai.
Neseniai apie tai mąstant atėjo suvokimas, kad visi mano vyrai turėjo stiprų tą bruožą- jie buvo patys sau draugai. Nors vienas jų gyveno savo pilnavertį gyvenimą imdamas iš jo viską, kitas- paras nemiegodamas ir krapštydamasis su motociklais, trečias- gulėdamas lovoj prieš tv. Ir visada kiekviename jų tuo žavėjausi. Nors iš kitos pusės oi kaip tai sunku, nes tokiam vyrui niekada nereikia kažko, t.y. tavęs iki visiškos pilnatvės. Jis jau gyvena pilnatvėje, o tu gali būti šalia, jei nori. O jei nebūsi, gal ir pritrūks tavęs, bet trumpam. Nemirtinai. Neatsivers jokia skylė.
O turbūt beveik visoms mums atsiveria toooooookios skylės pilve, ne? Ir reikia tiek ašarų išverkti, tiek pastangų įdėti į paieškas, kad pagaliau tą skylę vėl užpildytume...

Ir man, visai tokiai su skyle viduj, truputį buvo šokas apsigyvenus su vienu tų vyrų. Kuris lyg ir turėtų pildyti tą mano skylę viduj, o va laiko tai jam nėra, užsiėmęs savo pilnatve. Iš pradžių mėginau gyventi jo gyvenimą, bet supratau kaip labai tai ne man. Ir tada išaušo ta didžioji diena. Aš atradau save. 
Iš tikro neatsitiko tai per vieną dieną, prasidėjo labai pamažu ir jau gan seniai. Ėmiau mėgautis laiku, kurį praleidžiu viena bėgiodama. Tada ateidavo koks vakaras, kai reikėjo vienai pabūti namie. Sąmoningai neieškojau kompanijos kur ir su kuo nulėkti vakarienės, vis kartodama mintyse- bėgiojant man būna gerai ir vienai, tai kas čia per panika? Grįždavau, pabūdavau ir būdavo gerai. Ir pamažu tai įsibėgėjo. Išmokau viena nueiti pavalgyti ir atsigerti ko nors skanaus. Be žurnalo. Išmokau viena važinėtis dviračiu. Netgi buvau nusipirkusi bilietą viena nueiti į teatrą, bet paskutinę minutę planai pasikeitė. Kartais sėdu į mašiną ir išvažiuoju viena pasivažinėti ar atsigerti kavos mašinoj man labai gražioj vietoj. Šį savaitgalį praleidau viena namie, buvau bėgioti, rašiau diplominį, skaičiau ir susivokiau, kad jau virš paros niekam neištariau nė žodžio. Ir kaip mane tai džiugino. O dabar pas mane tiek veiklos, tiek reikalų, kad vyrą sutinku namie jau miegantį, pabučiuoju, ir sėdu prie savo knygų ir užrašų knygučių, nes tiek dar reikia nuveikti... Taip, pasigyriau. Neseniai sėdau į mašiną ir suėmė kažkoks nerimas, kad kaip nenorėčiau va imti ir šiandien numirti, nes man tiek dar reikia nuveikti, tiek dar gerų rytojų manęs laukia. 

Ir kaip keista, kad ta skylė užsiveria su ateinančia vidine ramybe. O gal ne keista. Gal savaime suprantama.

Paprieštarausiu pati sau- lengva tau kalbėti, kai žinai, kad po savaitgalio vis tiek grįš vyras arba žinai, kad grįžusi rasi jį miegantį. Taip, lengva. Bet lygiai taip pat žinau, kad ne jis sutaikė mane su savimi, o aš pati susitaikiau. Ir ne jo dėka aš ryte nubudusi galvoju ką gero veiksiu šiandien, o savo dėka, savo susigalvotos veiklos dėka. Nes aš pati sau įsijungiau klikt mygtuką, nes jam iki to mano mygtuko....... 

Labai seniai norėjau lankyti jogą. Dabar lankau ir myliu. Ypač myliu turbūt mėgstamiausią jogos mokytojos frazę: "Išjunkit protą, paleiskit mintis, jos tegu ateina ir išeina. Išjunkit protą, o tada viskas išeis. Trukdo tik protas". Savaitgalį nubėgau savo šių metų rekordinį kilometrų skaičių vien todėl, kad išjungiau protą. Nustojau skaičiuoti ratus, nepliusavau jau nubėgtų ar dar likusių kilometrų, nelaukiau kada pradės skaudėti kelius. Bėgau ir žiūrėjau kiek daug prikritę lapų po kojomis, žiūrėjau ar neužkliūsiu už šaknų išlindusių iš žemės, kvėpavau giliai, kiek išeina, žiūrėjau į dangų ir į upę, pamačiau, kad upėje yra sala, kurios nebuvau mačiusi, jaučiau kaip šaltas oras teka iki plaučių, girdėjau muziką, kvėpiau orą, o vėl sala, dainavau muziką, kvėpiau orą... Paskui, kai protas įsijungė, norėjosi nukristi, bet tai išjungi jį vėl ir vėl viskas gerai.

Todėl mielos mano nuostabiosios draugės, uždekite žiburėlius akyse pačios sau. Labai linkiu kiekvienai iš Jūsų, pažiūrėkit į save iš šono dabar, kad nebūtų tokio sukrėtimo ir tokios gėdos dėl savęs, kaip kad man buvo. Įsimylėkit meilės jausmą sau. Gal tai ir bus pilnatvė?

O grįžtant prie tos pirmosios minties apie sielos draugelius :) įsivaizduokit, kaip turėtų būti sunku gyventi su žmogumi, kuris kasdien pareina namo, o tave pradeda purtyti, adrenalinas trenkia į smegenis, rankos sudrėksta, kojos sulinksta, širdis mėgina išlipti per gerklę... Ryte pabundi ir vėl tas pats. Košmariukas tiesiog, koks šokas organizmui. Geriau tikrai toks vyras, šalia kurio tampa ramu :)

p.s. negaliu nepasidalinti. Šiandien daug sapnavau ir sapnavau ne savo vyrą. Mes su juo daug kalbėjomės, kažkur keliavome, vėl kalbėjomės, žodžiu, pilna reikalų ten vyko. Ir tada pabudau, savo namie, savo lovoj, kartu su juo. Ne savo vyru. Dar pačiupinėjau jį, ar čia tikrai jis. Sumurmėjo kažką ir apsikabino. Buvo jis. Pažiūrėjau į laikrodį jo telefone, buvo 5.35. Ir tada pabudau. Apsidairiau, miegojau viena. Dar apčiupinėjau kitą lovos pusę. Tikrai viena. Pažiūrėjau į laikrodį savo telefone, buvo 5.35. Kažkaip nebeužmigau. 

ketvirtadienis, spalio 9

truputį apie mašinas ir panašios tiesos

Šiandien A sakė, mano vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų yra valgyti. Važiavau iš jos ir galvojau, mano vienas iš trijų didžiausių malonumų- vienai vairuoti vakare Vilniuje. Turi būti būtiniausiai visos sąlygos- Viena. Vairuoti. Vakare. Vilniuje. Mano keturi V.
Vairuoti aš myliu iš esmės. Dar palyginus neilgai tai darau, tai tarkim, tiesiog nenusibodo. O gal tai mano kraujyje ir nenusibos niekada.
Ir nebūtinai vakare.  Vien iš važiavimo į darbą aš galiu suprasti kokia bus mano diena.
Jei važiuoju ramiai, pirma juosta, nemėgindama kur nors nulėkti, nuskristi, įleidžiu norinčius įvažiuoti, persirikiuoti, padėkoju pamirksėdama, tada suprantu. Viskas yra gerai.
Kad šiandien nebus gerai, pagaunu tą supratimo akimirką maždaug trečią minutę po išvažiavimo iš kiemo, lėkdama gal 30 km/h greičiau nei galima arba prilipusi prie kažkieno galo per pusmetrį ir neatsilikdama nė penkiais centimetrais, arba nerasdama sau vietos tarp trijų juostų, nes o dievai, visomis juostomis niekas neviršyja greičio nė trupučio ir man nėra kaip nuskristi... O jau nešneku apie kitų mašinų įleidimą į savo juostą iš kokios greitėjimo juostos ar šiaip posūkio. Jiems tiesiog nebūna atleista už tokį įžūlų norą.... Ir nėra taip paprasta pagavus tą suvokimą imti ir nustoti pykti. Dabar. Beveik sakyčiau praktiškai net visiškai neįmanoma.
Ir aš be proto myliu tą pirmą būseną. Man patinka į viską žiūrėti ramiai, neskubėti, padėkoti, pamirksėti, net nusišypsoti nepažįstamiems, kuriems galbūt sunkesnis rytas nei mano. O gal lengvesnis, tada šypsosi atgal. Ir aš be proto myliu tą nerašytą taisyklę padėkoti pamirksint avarinėmis. Kartais tik pasimetu, ar čia verta dėkoti, ar čia mane įleido, ar aš užlindau ir dar pasityčiodama dėkoju. Bet jei užlenda prieš mane ir pamirksi, tai mašinai iškart viskas atleista. Aš net beveik tampu draugais, su tuo, kuris man pamirksi avarinėmis. Kad visada būtų taip paprasta susirasti draugų...
Ir lygiai taip pat, kai manęs neįleidžia, raminu savo staigiai pašėlstančius demonus, tam žmogui šiandien tiesiog labai bloga diena, labai. Ir tikiuosi tik diena, o ne gyvenimas. Nes kaip liūdna turėtų būti gyventi su tokia neapykanta visiems aplink, kokia būna man tomis blogosiomis dienomis.

Stovėdama prie šviesoforų, nesvarbu tamsu ar šviesu, mėgstu per priekinį veidrodėlį apžiūrinėti vairuotoją automobily už savęs. Ir vis pagaunu savo mintį, visi man atrodo nelaimingi. Moterys dažniausiai. Net ne nelaimingi. Man visada pakvimpa vienatve ir aš kažkodėl įsivaizduoju, kad ta mergina, važiuojanti kažkur kaip ir aš, važiuos namo ir ten bus viena. Ir jai bus liūdna. Kažin ar ir aš atrodau taip liūdnai. Šiandien, kadangi jau buvau susidraugavusi su vairuotoja už manęs, nes ji mane praleido, aš jai pamirksėjau, nužiūrinėdama ją ir eilinį kartą užuodusi vienatvę, net užsimaniau išlipti iš mašinos, prieiti ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Apkabinti, gal paglostyti nugarą, o gal tiesiog pasakyti. Bus gerai.
O kai jau būnu apžiūrėjusi vairuotoją, o dar dega raudona, apžiūriu praeivius. Ypatingai poras. Ar jis vienas neša pirkinių maišelius, ar ir ji. O gal tik ji. Ką jie apsirengę. Kokia jų tarpusavio kūno kalba. Nors neišmanau aš tos kūno kalbos, bet mano uoslė jautri. Įsivaizduoju dažnai užuodžiantį nuobodulį. Arba ne. Bet tai labai klaidinga. Žinau iš savo patirties. Visada susikibusios rankos dar nebūtinai kažką reiškia.
Ir paprastai tada jau užsidega žalia.

Man patinka važiuojant klausytis muzikos visu garsu. Bet tokios muzikos, kurią galiu klausytis visu kūnu. Kur atrodo skamba ji man galbūt pilve.

Važiuoti ne vienai man labai retai patinka. Aš nemėgstu važiuodama kalbėtis, galiu klausytis nebent kas antro žodžio. Nemėgstu, kai vairuoja už mane, stebi ir aplinkinį veiksmą, ir mano santykį su mašina. Sakyčiau, net stengiuosi tokių pakeleivių nevežioti. Bet labai patinka važiuoti dviese, kai nereikia kalbėtis, užtenka šypsotis, o man dar ir delnus bučiuoja. Myliu.

Man mašina yra beveik viskas. Norėjau sakyti, tik kad dar nesu miegojusi joje. Bet meluoju, esu. Mašina yra geriausia vieta gerti rytinę kavą. Labai gera vieta pasimatymui. Geriausias draugas, kai labai liūdna. Tai viena mano terapijų. Sėsti ir kažkur išvažiuoti. Jei kada prie Forumo ar prie Žvėryno pėščiųjų tilto pamatysit vieną merginą, kuri tris valandas jau sėdi viena ir žiūri į miestą ar bokštą, tai taip, ten aš. Mano mašina yra geriausia vieta verkti ir šaukti, kai labai skauda. Labai patogi vieta bučiuotis ir glostyti. Ir pati pati geriausia vieta būti vienai, pačiai savimi. Tyliai arba garsiai. Mano mašinoj visada galima rasti bent tris poras batų, skėtį, kokį nors šokoladą, kvepalus, statoilo kavos puodelį su šalta nebaigta gerti kavą, šiek tiek smulkių pinigų, lūpų balzamą, adijalą (jei tektų miegoti, gi kaip svarbu).

O dar šiandien, važiuodama namo iš A, pagavau save mylinčią savo Vilniaus šviesas. Visus gatvių žibintus, daugiabučių langus, ir ypač ypač savo bokštą. Vis dar neišmylėtas mano Vilnius, mūsų aistringas romanas neblėsta nė mažo truputėlio. O kad taip su vyrais... paprasta ir aišku, be jokių abejonių.
Paskutinėmis dienomis vis suprantu, kad mano demonai pradėjo džiūgauti. O, kokios šviesos, o, kaip gražu, o, kaip skanu, o, gera vairuoti, o, gera Vilnius, o, gera, o, gera, o, gera, o, gera, o, gera, o, o, o. Kita mano A vakar klausė, tu laiminga? Sakau, aš rami. Ji sako, o ar tai nėra laimė? Neskaitant to, kad liko 3 mėnesiai iki diplominio pridavimo, o aš dar nesugalvojau temos, aš laiminga. Kartais net atrodo, kad per daug, bet pasikapstau ir randu daug visko, dėl ko galėčiau paliūdėti. Bet šiuo metu nesu tam nusiteikusi. Planuoju atostogas, miegu, dirbu pamiršdama nueiti kavos, apsikabinu, šypsausi. Kartais pasikutenu sau pėdas, leisdama bučiuoti man delnus ir uostyti mano kvepalus ir būdama apkabinta. Bet tada grįžtu namo, kur viskas teisinga. Arba sėdu į savo mašiną, giliai įkvepiu, pasidažau lūpas ir įsijungiu muziką visu garsu.



Dievų ten nėra, bet yra Džiugesys, Ramybė ir Pasitikėjimas. Ir šypsena. Visada kažkur tarp pirštų.


pirmadienis, rugsėjo 29

Leisk man Tau paaiškinti kaip reikia gyventi.

Man nuolatos atrodo, kad aš galėčiau patarti, paaiškinti kaip kažkam pasielgti, išklausyti ir žinoti teisingą atsakymą. Kai tai liečia santykius. Man atrodo, aš visada žinau :)
Nors niekada taip nesielgiu. Visada pasiūlau pabandyti dar vieną kartą, bet suprantu, kai žmonės nepabando.
Arba norisi sakyti, nesielk taip, bet  stoviu sau akyse pati aš prieš kažkiek daug arba mažai metų, daranti tą patį, žaidžianti su gyvenimu ir laukianti, o kas dabar bus. Atrodo, mažoji mano drauge, nedaryk tų pačių klaidų. Bet juk žinau, kad pakartočiau visas savo klaidas vėl ir vėl ir vėl. Kad ir šiandien. Su malonumu.

Man yra malonu gyventi. Šiandien geriant kavą kolega sako, aš niekaip su tuo Dievu nesusitariu, nuolat jis užimtas, ragelio nekelia, į meilus neatsakinėja. Sakau jam, užimtas, bet blem, žiūrėk kiek jam veiklos, kiek jis nuveikė vien šiandien...

Noriu dalyti patarimus. Noriu, kad visi būtų tokie pusiau aš. Kad pasiūlius nulėkti 100 km pasivaikščioti, po 5 min jau sėdėtų mašinoj susiruošę... Kad įgnybus, gnybtų atgal. Kad man siautėjant iš juoko ir nebegalėjimo išbūti savyje, sakytų man, kaip aš pasiilgau to jausmo būti šalia tavęs, tu gražini mano gyvenimą. Noriu, kad visi mylėtų save ir jaustųsi nedideliais stebuklais.
Bet iš kitos pusės aš ir Jis buvome tokie patys, tik aš moteris JIS, o jis vyras AŠ. Ir prikūrėm skausmo ne tik vienas kitam, bet ir gyvenimui nuo mūsų skaudėjo. Matyt kito savęs neįmanoma mylėti.
M man sakė, naktį prie tv bokšto, aš toks biškį kitoks... Sakau, visi jaučiasi biškį kitokie, bet bendrai paėmus visi yra pilka minia, nors jaučiasi tokie išskirtiniai. Susižvalgėm ir paglostėm vienas kitą frazėm, neeeeeee, mes kitokie, todėl mūsų gyvenimas toks geras.



Ir dar labai noriu šnekėti šnekėti šnekėti ir kiekvienam sutiktam sakyti: koks gražus šiemet ruduo ir kaip gera eiti susisupus į paltą... Noriu patarinėti- džiaukis gi tu pagaliau šiandiena, nes visos tavo problemos yra tik tavo galvoj. Nors kartojuosi jau 100tąjį kartą.

Noriu kiekvienai savo draugei ir kiekvienam savo vyrui pasakyti, kokie jie man ypatingi. Ir pasakau. Beveik kiekvieną kartą. Nes jie pas mane visi tokie nuostabūs. Aš pamirštu lepinti žmones esančius šalia, bet paskui prisimenu ir lepinu. Paglostau, pabučiuoju, šypsausi pusę valandos ir sakau, kaip man gera, kad šiandien tu esi mano gyvenime. Noriu nekurti skausmo, nerašyti šūdinų sms, kurios pažadina naktį ir paskui verčia sapnuoti viską iš naujo, dar ir dar kartą, noriu kiekvienam duoti po mažą gabaliuką meilės. Kodėl taip sunku globoti kitą? Nes pasaulis nerožinis. Ne? Tai nuspalvink man jį. Rusvai.
Ir aš spalvinu.
Pažiūrėk, koks gražus dangus, jauti, kaip šiandien šilta, blem kokia skani arbata, imk truputį šokolado, leisk man tave paglostyti, nebejuokink manęs iki ašarų, aš tau kepu pyragą pusryčiams, užuodi, su mėlynių uogiene, bučiuok mane, laikyk, nes sukasi galva, o kokią dainą grojaaaaaa... ačiū, kad esi čia.

O visos draugės sako, neteisingai vartoji žodį draugė, jos tau ne draugės, kuri bus šalia, kai tau reikės pagalbos? O iš kur jūs, mielosios, žinote, kad šalia jūsų bus kažkas, kai reikės? Iš kur žinote, kad tai būsiu ne aš, nes jūsų nuostabioji vienintelė verta draugės vardo tuo metu gal bus pavargusi arba aiškinsis santykius su vyru, arba glostys skaudantį vaiko pilvuką. Juk kiek pas žmones svarbių reikalų! Užtat kaip tos visos draugės-arba-ne-draugės man padeda šiandien, kai pasakoja apie savo gyvenimus, geria su manim putojantį vyną, o aš klausausi klausausi klausausi ir myliu jas iš visų jėgų. O dar sakė, aš nustebau, kokios jos visos pas tave skirtingos, bet iš kitos pusės tai normalu, tu esi visokia. 

Man sako, tu skleidi džiaugsmą,  tu švyti, tu gražėji. Aš geriu šampą iš naujos taurės, nes senąsias sudaužėm, žiūriu į nubėgusi tušą, kartoju nx nx nx, nes jis liepė man taip nesakyti ir einu gyventi toliau.


Aš nežinau, kas bus toliau. Bet žinau, kiek daug gerų dalykų manęs laukia. Aš gyvenu ne tobulą gyvenimą, bet tokį nuostabų man. 

trečiadienis, rugpjūčio 20

vienas dalykas

Vieną aš tau dalyką pasakysiu. Kai vyras myli moterį, jis ateina pas tą moterį ir pasako: aš tave myliu. Kai vyrui reikia moters, jis ateina pas tą moterį ir pasako: man tavęs reikia. Kai vyras kažko nori, jis ateina ir pasiima. Arba bent jau pabando. Nuo jo charakterio, zodiako ženklo ar mėnulio padėties tą dieną priklauso kiek kartų jis pabandys, bet bent vieną tai tikrai.

Todėl per visus tuos pasišnekėjimus draugių rate, su geriausia drauge, su bet kuo, kas pasitaiko šalia ir nespėja pabėgti, skambančios frazės, tokios kaip…

Jis mane myli, bet pats to nesupranta.  (jau kai myli, tai supranta)
Jis nori su manim bendrauti, bet labai daug dirba. (labai norėtų, atvažiuotų po darbo, per pietus, prieš darbą. Bent jau miegoti šalia tavęs atvažiuotų).
Taaaaip, mes kažkaip tik užsiimam seksu ir nieko daugiau neveikiam, bet pas jį pilna visokių veiklų. O jei jau mylimės, tai tikrai kažkas rimto, ne? (Ne.)
Neatrašė jis man visą dieną, tai negirdėjo per darbus… (girdėjo, neįdomu jam tiesiog ką tu veiki)
Mes būtume kartu, bet… jei ne…  (jei jūs būtumėt kartu, tai būtumėt. Jei jis norėtų, jam netrukdytų nei tai, kad tu jo geriausio draugo buvusi žmona, nei tai, kad tavo kitas tikėjimas, nei tai, kad jo tėvai tavęs nemėgsta. Niekas netrukdytų).

…visos tos frazės yra toks savęs mulkinimas. Toks juodas melas sau. Nes, kai vyras nori tavęs, jis ateina ir pasako. Prieš darbą prie laiptinės durų, po darbo prie išėjimo iš ofiso, naktį, dieną, ryte, bet kada, bet kur…

Atsimerk ir baik puoselėti įsivaizduojamus santykius.

Ir dar vieną dalyką tau pasakysiu, trumpai. Jau nebe vasara, baik nešioti vasarinius batus, kvaila moterie. Peršalsi.

p.s. tie demonai tavo galvoj visai ne demonai, o psichiniai sutrikimai, kuriuos reikia gydyti.


Bučkis.

pirmadienis, gegužės 19

gėlėtais takais

Aš tai eisiu pas tave gėlėtais takais. Drugelių labai daug skraido aplinkui, bet aš nemyliu drugelių. Man atrodo, kad drugeliai ištepa rankas. Todėl aš jų negaudau ir nesigrožiu. Ir nenoriu, kad tu man dovanotum drugelį.
Bet aš noriu tau priskinti gėlių. Sakė, kad gėlių tu man turėtum skinti, bet kas tai sugalvojo? Tai kol eisiu, jų priskinsiu ir pamerksiu tavo rusvam kambary glėby gėlių. O nuo tų gėlių gali bėgioti stalu vabaliukai. Taip kartais būna.
Kol eisiu gėlėtais takais, vėjas labai pūs man į plaukus. Kai aš buvau trumpais plaukais, labai pasiilgdavau plaukų visur aplinkui aplinkui. Dabar mano plaukai vėl labai ilgi, labai beveik ryži arba šiaip rudi, o tu man sakai, tau labai tinka ryži plaukai, aš nuo šiandien mėgstu ryžas mergaites.
O vėjas labai pūs ir labai kedens. O kai buvau maža, galvojau, kad negalima kvėpuoti, kai vėjas pučia į tave. Ir niekada neišmokau kvėpuoti. Todėl man teko išsikraustyti iš pajūrio, per daug ten vėjo. Mirtinai pavojinga, nes galima neįkvėpti.
Užtat dabar aš važiuoju į pajūrį, kad vėjas prapūstų man galvą ir išpūstų nereikalingas mintis. Sėdžiu panarinusi kojų pirštus ir delnus į smėlį ir esu ta visiška pajūrio mergaitė, užaugusi tarp visų keturių vėjų. Ir kai vėjas išpučia viską, ko nereikia, galvoje pasidaro taip tvarkinga, viskas sudėliota pagal spalvas arba pagal dydį, arba šiaip pagal nuotaiką.
Kai eisiu pas tave gėlėtais takais, man reikės perbristi upelį. Aš tada norėsiu, kad tu būtum šalia, kad duotum man ranką. Nes šiaip upelio vanduo labai šaltas ir gelia man pėdas.
Bet šiaip man patinka eiti pas tave vienai. Žiūrėti galvą užvertus į dangų. Kai mes buvom prie bokšto, aš gulėjau galvą padėjusi ant tavo kelių ir sakiau tau, kiek daug žvaigždžių, o tu nieko nesakei, nes buvai jau labai seniai neradęs laiko pamiegoti. Ir aš norėjau, kad pamiegotum čia.
Ir dar patinka eiti vienai, nes man patinka tylėti ir nesiklausyti. O jei klausytis, tai paukščio. Ypač to, kuris nemiega naktimis. Ir vakar aš negalėjau užmigti, gulėjau ir mačiau rožinius kalnus ir rašiau tau, kad matau rožinius kalnus. Ir tas paukštis tada triukšmavo. Ir tai nebuvo čiulbesys. Ir kai aš grįžtu naktį, ir visas namas miega, niekur nedega šviesos, tas paukštis man labai daug pasakoja. Aš stoviu ir klausausi jo istorijų.

Man patinka pas tave eiti net ne gėlėtais takais. Kartais, kai lyja, kartais ištiesus rankas ir geriant vėją į save, kartais mėgaujantis saule, o kartais nebeiti. Visą gyvenimą pas tave eiti ir galbūt niekada neateiti. O gal ateiti ir tada tavo kambary kvepės mano atneštomis gėlėmis, o tu glostysi mano ryžus arba tik šiaip rudus plaukus. 

trečiadienis, balandžio 16

pyst ir mažiau.

Kartais, kai dienos bėga šitaip viena po kitos, valandos lenkia mane ir visus greičiausius maratono bėgikus, o apie minutes aš net nešneku, pyst ir minutės nebėra, ir vis lieka viena minute mažiau man mano gražaus gyvenimo, pyst, mažiau, pyst, mažiau, pyst, mažiau.
Mano mieloji Ž man turbūt labai rinkdama žodžius patarė mažiau galvoti. Yra kaip yra. Mes pasirenkam kaip norim gyventi. Kaip norim- taip gyvenam. Pyst ir nuo šitos minutės aš laiminga. Ir būsiu laimingą kiekvieną ateinančią minutę, kiekvieną likusią minutę, nes taip noriu.
Pasirinkimai yra blogiausias dalykas mano gyvenime. Aš nenoriu rinktis. Nemėgstu, nemyliu, nekenčiu. Trypiu kaip nenoriu. Bet pasirinkti būti laiminga aš noriu. Noriu eiti ir šypsotis, nesvarbu ko.
Kiek daug visko galėtų vykti kitaip. Dabar kai aš gyvenu tiesiog skuodžiančiu  ritmu, aš pasidariau ta, kuri susitikimą paskiria galbūt kitą savaitę tuo pačiu laiku, o gal atleisk, kito mėnesio tą pačią dieną. Ir aš nenoriu sustoti.  Nežinau kodėl. Nes reikėtų apsvarstyti pasirinkimus?
Aš nenoriu pasekmių. Dabar renkuosi kiekvieną dieną. Kiekvieną kiekvieną dieną aš turiu ką nors išsirinkti ir nuspręsti. Ir nemąstyti ar ryt dėl to gailėsiuosi.
Prabėgo labai nedaug minučių, o mano gyvenimas keitėsi kardinaliai. Sutikdama naujuosius metus aš nežinojau kas nutiks po kelių mėnesių, aš gėriau šampą ir bučiavau kažką iš didelės meilės. Dabar aš geriu šampą ir vėl bučiuoju kažką. Kiekvieną dieną, nesvarbu ar šiandien nauji metai, ar balandžio 1, ar antradienis. Vakar aš išgėriau butelį šampo bučiuodama kažką, nes buvo antradienis.
Čia irgi pasirinkimas.
Kodėl mano gyvenimas toks gražus? Net riedant mano mylimiausiam Fizze, ne naujoj volvo, kurią net regiu ir jau esu pasirinkusi turėti. Viskas gerai. Aš nubėgu daug kilometrų, mano demonus sutvarko stiprus vyras, aš sveriu mažiausiai gyvenime, aš turiu nuostabius ryžus plaukus, man siuva suknelę už daug tūkstančių pinigų, kas galėjo pagalvoti? Vienas iš mano mylimiausių vyrų gailisi, kad padarė ne tą pasirinkimą, tiksliau nepasirinko, kitas džiaugiasi, kad jam buvo leista pakeisti pasirinkimą, trečias vyras yra galbūt be proto laimingas, nes turi save, o aš visus juos taip myliu. Kodėl aš negaliu būti visų gerų vyrų žmona? Kodėl aš negaliu turėti visų suknelių? Kodėl aš negaliu vairuoti visų gražiausių automobilių?
Man mano gyvenimo per maža. Per daug grožio jame. Aš nespėju visko sugerti ir paglostyti. Turiu labai daug meilės ir švelnumo. Kas šiandien nori būti mylimas?

Aš renkuosi būti laiminga, graži, mylima, renkuosi naują volvo, namą užmiesty, renkuosi skaityti knygas ir mylėti gyvenimą. Nes pyst ir mažiau.

trečiadienis, kovo 19

Vakar aš verkiau.

Vakar aš verkiau. Buvo tokių minčių, kurioms griežtai uždrausta prie manęs prisiartinti per gerą metrą. O mano mėgstamiausio putojančio vyno butelis jas labai draugiškai sukvietė ir plačiai atvėrė duris. Užeikit, mielosios, jūs čia labai laukiamos.
Seniai jau verkiau šitaip. Ne dėl to, kad mane kažkas nuskriaudė. Ne dėl savigraužos. Ne savanaudiškai. Ne dėl to, kad man kažką skauda. Verkiau dėl savo nepasirinktų variantų. Man reikėjo juos išverkti. Verkiau dėl draugės nepasirinktų variantų. Nes jai jau kaip ir vėlu rinktis. Iškūkčiojau viską, kas galėtų būti, bet nebus. Jei būčiau pasirinkusi kurį nors išverktąjį, verkčiau vis tiek. Tas butelis anksčiau ar vėliau būtų pakvietęs visas mintis užeiti, tik kitoj vietoj ir galimai kitu laiku. Ir tada verkčiau dėl nepasirinkto gyvenimo, kurį gyvenu dabar. O toj kitoj realybėj mano esamas gyvenimas būtų tas nepasirinktas galimas variantas, kurį reikia išverkti.
Verkiau, nes pagavau save įsitikinėjant, kad esu laiminga. Įrodinėjančią sau ir kitiems, kad esu laiminga. Nes išgirdusi klausimą ar tu laiminga, atsakau: taip, aišku, nes mane lepina, nes mane myli, nes todėl ir todėl ir todėl, matai, kokia laiminga? O seniau išgirdusi klausimą ar aš laiminga, atsakydavau: žinoma! Be jokių pasiaiškinimų, be nieko, TIESIOG.
Paklausiau draugės ar ji laiminga, ji pažėrė labai ilgą atsakymą. Todėl ir todėl ir todėl. Ne Tiesiog. O Todėl. Verkiau dėl mūsų abiejų Todėl.
Bet net verkdama vakar aš nebuvau nelaiminga. Aš išverkiau visas tas ignoruojamas mintis, iškūkčiojau, taip sūriai sūriai išašarojau. Dabar jos gali visada užeiti, jos visada laukiamos. Nes aš jas priėmiau ir su jomis susidraugavau. Žinojau, kad kol susidraugausiu, reikės gerai iš širdies pabliauti. Ir vakar verkdama pajutau, kad ateina ramybė, mano didžiausia siekiamybė. Kad šiuo metu tai vienintelis kelias į ją.

Šiandien viskas gerai. Tiesiog. 

antradienis, vasario 25

va kodėl

Labas vakaras.
Arba labas rytas. Jei skaitot ryte, tai labai džiugu, kad jau trečiadienio rytas. Tai reiškia, kad tuoj bus savaitgalis. Aš savaitgalį pajuntu ketvirtadieniais. Reiškia, jau tuoj. Šiandien skaitydama vieną iš kasdienių angliškų straipsnių (per dieną perskaitau po 5- apie verslą ir kitus dalykus kas rūpi verslininkams :), tai yra mano anglų kalbos tobulinimo planas), taigi viename iš tų straipsnių perskaičiau, kad ketvirtadienis yra geriausia savaitės diena. Ten buvo visokie argumentai kodėl, bet nesvarbu. Svarbu, kad jei jau trečiadienis, tai ryt- geriausia savaitės diena.
O dar savaitgalio laukiu, nes bus Vyro gimtadienis. Vyro iš didelės V. Jis yra nusipelnęs pačių didžiausių mano sveikinimų. Už viską. Todėl trečiadienis dar gerai, kad nupirksiu jam brangią išmąstytą dovaną. Dar trečiadienis gerai, kad vakare vėl eisiu bėgioti.

Ir dar viskas gerai, nes atėjo pavasaris. Saulė labai šviečia, rytais į darbą važiuoju nematydama nieko, tik saulę.

Šiandien draugė stebėjosi kaip aš sutinku tiek vertų dėmesio vyrų. Aš jai sakiau: va kodėl.


Ji sako, bet čia tik gražus paveiksliukas.
Gerai, tada aš tikiu gražiais paveiksliukais. Tikiu gražiais gyvenimais. Tikiu visom teorijom, kad kaip norėsi, taip gyvensi. Tai, jei aš vis sutinku įdomius, dėmesio vertus, šviečiančius iš tolo vyrus, su kuriais man įdomu bendrauti, šalia kurių ramu, kurie sugeba sukurti tobulą mane šalia savęs, kurie bučiuoja į nugarą, bučiuoja į kaklą, perka man kavą/ pusryčius/ batus/mašiną, kurie priverčia mane... šypsotis, ne tobulus, o dėmesio vertus. Tai kodėl man netikėti, kad aš juos prisitraukiu, nes pati esu dėmesio verta? Juk taip įdomiau, ne?
O jau nešneku apie merginas, kurios mano gyvenime atsiranda iš niekur ir yra tokie atradimai, tokie stebuklai man. Tai kodėl netikėti, kad jos ateina į mano gyvenimą, nes aš toks pats mažas stebuklas? :) spinduliuojantis kažkam kažką.

Aš tikiu gražiu rytojum. Tikiu pavasariu. Tikiu, kad gimtadienis bus geras ir kad aš Jam iškepsiu tobulą pyragą. Tikiu, kad visi dėmesio verti vyrai bus mylimiausi vyrai pasaulyje. Ir tikiu, kad dėmesio vertos merginos toliau spinduliuos tikėjimą stebuklais.

Kodėl ne? Viskas yra gerai. Ypač dabar, kai spinta nuolatos pildosi naujomis suknelėmis, kai kas vakarą bėgu 6 km ir kai man pagaliau ramu. Tiesiog. Nes aš prisitraukiau ramybę :)

Šitas tobulas pastatas buvo arklidės. Kažkas labai mylėjo arklius :)

trečiadienis, sausio 29

dalykai



Neseniai prisiminiau kai ką pamiršto. Įprotį rytais pabudus, dar prieš iškišant pėdos pirštus iš po adijalų ir vos susigaudžius kokia šiandien savaitės diena, pagalvoti apie tai, kas gero šiandien manęs laukia. Visada laukdavo bent kas nors gero. Vakar nesuvalgytas ir šiandienai paliktas skanus maistas, pabėgiojimas, mielas darbas, susitikimas su kuo nors, ką labai noriu pamatyti, nauja suknelė, šokoladas ar net koks laiškas, kurį žinau, kad gavau vėlai vakare ir tik pro miegus užmečiau akį. Tokie laiškai tai išvis yra didžiausias malonumas. Tada šoku iš lovos, džiaugsmingai susiruošiu į darbą ir lekiu ten. O tada lėtai su kava sėdu prie kompo, įsijungiu gmailą ir pasineriu... vis iš naujo ir iš naujo ir iš naujo. Tai čia apie laišką.
O apie tą įprotį, tai aš jį pamiršau. Nežinau kada tai atsitiko, net nepastebėjau, kad jo nebėra. Kol kažkurį rytą pabudusi, prieš iškišdama pirštukus iš po adijalo, supratau, kad man kažko trūksta, nežinau ko, bet taip trūksta... Taip labai, kad jau visas mėnuo nenoriu lipti iš lovos, nenoriu eiti iš namų, nenoriu su niekuo bendrauti, noriu tik gulėti po adijalais ir žiūrėti šimtą kartų matytus serialus arba filmus. Taip ir gyvenau savo ir mano Jo mažam mažam pasaulėly, kartais per prievartą išvesdama save pabendrauti su kuo nors ne Juo. Bet ir tai, labai retai :)
Tai tą rytą supratau, kad nelipsiu. Nenoriu, neįdomu, nėra už adijalo ribų nieko, be ko aš negalėčiau būti laiminga. Tik tas supratimas truko neilgai, nes susirgti darbe antrą kartą iš eilės nebūtų buvę gražu. O juolab tai buvo pirmas rytas po kelių dienų praleistų lovoje.
Pasiskundžiau savo A, o ji tik su jai būdingu rimtumu pasakė: taip taip, aš žinau, va seniau tai pasipasakodavau tau ir buvo ramu, dabar nežinau, brangioji, nu nežinau, tu kažkaip nebe mano tu.
Tada jau ašarodama pasiskundžiau mamai. Nenoriu mokytis, nenoriu laikyti skolų, nenoriu dirbti, nenoriu bendrauti, aš niekam neįdomi, mama, mergaitės su manim nedraugauja, net berniukai nedraugauja, o kažkam gal padariau skaudžiai ir dabar skaudaaaaa, mama, nenoriu lipti iš lovos, padaryk ką nors.
Gavau tokį besąlygišką palaikymą ir tiek motyvacijos atgal, kad ašaros pačios pasipylė. Turbūt tik mamos gali palaikyti šitaip be jokių salygų, be nieko, tiesiog imti ir palaikyti. Nenori- nesimokyk, kada nors išsilaikysi skolas. Nenori- nebendrauk. Nenori lipti- nelipk, pasirk dar. Viskam ateis laikas. Ir išvis nustok galvoti apie kitus. Kas ir kada pagalvos apie tave?
Kitą rytą keltis dar nenorėjau, bet jau pasidarė truputį gėda už save. Atsikėliau.
Tada kita A po ilgų egzistencinių diskusijų vietoj darbo parašė, tu ne tą darbą dirbi, tau reikėjo būti psichologe, tu visada taip tobulai parenki žodžius,taip žinai ką pasakyti, kad pasidaro kažkodėl ramu.
Ir man išaugo sparnai...
Po to aš parašiau savo J, savo planetų mergaitei, kelis gerus žodžius ir ji man atrašė: kad tu žinotum, kaip tai buvo laiku, kaip vietoj, tikrai, kad tu žinotum...
Geras žodis yra kaip domino kaladėles. Aš gavau man tinkamiausių žodžių labai laiku, labai vietoj. Aš pasakiau tinkamiausius žodžius labai laiku, labai vietoj. Tikiuosi, prieš tai A gavo jai labai reikalingų žodžių. O J po to kažkam lygiai taip pat parašė reikalingo išgirsti. Nebūtinai svarbaus ar prasmingo, tiesiog, reikalingo.
Kitą rytą atsikėliau labai ramiai, neskubėdama susiruošiau, pasidažiau akis kitaip nei visada, gražiai, pasidžiaugiau vakarykščiu manikiūru, pasisvėriau, padžiūgavau, pasisvėriau vėl, padžiūgavau vėl. Pakeliui į darbą atidarė naują maximą, kadangi nauja, tai graži. Ten visada būna dar šiltų bandelių ir nebūna žmonių, nes strategiškai keista vieta maximai. Bet aš nuolatinė jos lankytoja :) ir radau ten sveriamų graikinių riešutų, kurių šiaip niekur niekada nerandu. Nusipirkau ir supusryčiavau darbe su arbata. Nes jau antrą savaitę negeriu kavos. Labai lėtas, labai geras, labai ramus rytas. O einant į darbą šalimais važiavo lėktuvas. Taip arti, kad net labai stipriai užuodžiau jo degalų kvapą. Kurį jau imu atpažinti kaip lėktuvų kvapą :)

Prisimenu ką buvau pamiršusi. Pasimeldžiu savo Dievui vakarais, paprašau jo man trijų svarbių dalykų, pakvėpuoju, įkvepiu ramybę, įkvepiu ramybę, įkvepiu ramybę. Susigalvoju ryte kodėl verta keltis ir kas šiandien gero atsitiks. Šneku gerus žodžius kitiems. Skaitau. Skiriu laiko sau. Ir kitą savaitę gal net pamėginsiu lankyti jogą.