pirmadienis, gegužės 19

gėlėtais takais

Aš tai eisiu pas tave gėlėtais takais. Drugelių labai daug skraido aplinkui, bet aš nemyliu drugelių. Man atrodo, kad drugeliai ištepa rankas. Todėl aš jų negaudau ir nesigrožiu. Ir nenoriu, kad tu man dovanotum drugelį.
Bet aš noriu tau priskinti gėlių. Sakė, kad gėlių tu man turėtum skinti, bet kas tai sugalvojo? Tai kol eisiu, jų priskinsiu ir pamerksiu tavo rusvam kambary glėby gėlių. O nuo tų gėlių gali bėgioti stalu vabaliukai. Taip kartais būna.
Kol eisiu gėlėtais takais, vėjas labai pūs man į plaukus. Kai aš buvau trumpais plaukais, labai pasiilgdavau plaukų visur aplinkui aplinkui. Dabar mano plaukai vėl labai ilgi, labai beveik ryži arba šiaip rudi, o tu man sakai, tau labai tinka ryži plaukai, aš nuo šiandien mėgstu ryžas mergaites.
O vėjas labai pūs ir labai kedens. O kai buvau maža, galvojau, kad negalima kvėpuoti, kai vėjas pučia į tave. Ir niekada neišmokau kvėpuoti. Todėl man teko išsikraustyti iš pajūrio, per daug ten vėjo. Mirtinai pavojinga, nes galima neįkvėpti.
Užtat dabar aš važiuoju į pajūrį, kad vėjas prapūstų man galvą ir išpūstų nereikalingas mintis. Sėdžiu panarinusi kojų pirštus ir delnus į smėlį ir esu ta visiška pajūrio mergaitė, užaugusi tarp visų keturių vėjų. Ir kai vėjas išpučia viską, ko nereikia, galvoje pasidaro taip tvarkinga, viskas sudėliota pagal spalvas arba pagal dydį, arba šiaip pagal nuotaiką.
Kai eisiu pas tave gėlėtais takais, man reikės perbristi upelį. Aš tada norėsiu, kad tu būtum šalia, kad duotum man ranką. Nes šiaip upelio vanduo labai šaltas ir gelia man pėdas.
Bet šiaip man patinka eiti pas tave vienai. Žiūrėti galvą užvertus į dangų. Kai mes buvom prie bokšto, aš gulėjau galvą padėjusi ant tavo kelių ir sakiau tau, kiek daug žvaigždžių, o tu nieko nesakei, nes buvai jau labai seniai neradęs laiko pamiegoti. Ir aš norėjau, kad pamiegotum čia.
Ir dar patinka eiti vienai, nes man patinka tylėti ir nesiklausyti. O jei klausytis, tai paukščio. Ypač to, kuris nemiega naktimis. Ir vakar aš negalėjau užmigti, gulėjau ir mačiau rožinius kalnus ir rašiau tau, kad matau rožinius kalnus. Ir tas paukštis tada triukšmavo. Ir tai nebuvo čiulbesys. Ir kai aš grįžtu naktį, ir visas namas miega, niekur nedega šviesos, tas paukštis man labai daug pasakoja. Aš stoviu ir klausausi jo istorijų.

Man patinka pas tave eiti net ne gėlėtais takais. Kartais, kai lyja, kartais ištiesus rankas ir geriant vėją į save, kartais mėgaujantis saule, o kartais nebeiti. Visą gyvenimą pas tave eiti ir galbūt niekada neateiti. O gal ateiti ir tada tavo kambary kvepės mano atneštomis gėlėmis, o tu glostysi mano ryžus arba tik šiaip rudus plaukus.