trečiadienis, sausio 7

taisyklės

Šiandien A rašiau: man atrodo, kad man yra užaugę sparnai ir aš tuoj kur nors nuskrisiu ir išsitaškysiu. A tai sukėlė didžiulę šypseną, bet man nekelia šypsenos.
Man norisi įlipti į aukščiausią sieną, norisi išgerti kelis butelius vyno, norisi muzikos taip garsiai, kad paskaustų galvą. Dar norisi važiuoti greitai, mokytis užsinešti ant posūkio, klykti kažką garsiai, mylėti taip, kad skaudėtų ir prašyti dar ir dar. 4 ryto šokti virtuvėj vienai, nes tai man patinka labiau nei rašyti diplominį. Diplominį? Kokį diplominį?
Matyt, kaip pasakytų mano psichologė, tau atėjo laikas sudraskyti tas ribas, kuriomis leidaisi suvaržoma ir grįžti prie savųjų ribų. Tų, kur nėra.
Įsivaizduokit, jums lieptų gyventi pagal 1587 taisykles. Griežtai. Kaip greitai sulaužytumėt bent vieną iš jų?
O pagal kiek taisyklių gyvenat dabar?
Aš manau, kad pagal vieną milijoną ir dar kelis šimtus. Aš gyvenu.
Ir tuoj kurią nors sulaužysiu.

Mano vyro draugai manęs nemėgsta. Aš jau stengiuosi su jais nebesusitikti, nes pavargau nuo blogos savijautos, o kartais ir ašarų grįžus. Nes vienas jų gyvena pagal dešimt milijonų tūkstančių rinkinių taisyklių ir mano vienas milijonas su keliais šimtais jam yra visiškai kažkas nesuvokiamo ir pasileidusio. Nes jo tiesa yra vienintelė tiesa visose galaktikose (neseniai sužinojau, kad mes gyvenam paukščių tako galaktikoj. Kvailutė, ane?). Ir nepatinka parėjus namo kartais net apsiverkti.

Aš leidau sau pakviesti savo M pasimatymą. Jis man parašė: oi ne, mūsų pasimatymai blogai baigiasi, paskui abu geriam daug alkoholio. Tai mes nuėjom į susitikimą. Ne pasimatymą. Juokiausi iki ašarų, glosčiau jo plaukus, šypsojausi iki ausų ir neatsimenu kada buvau tokia kokia buvau.

Sakiau jam, žinai ką, mano vyro draugai manęs nemėgsta, jie niekada manęs nemėgo, jų kompanijoj aš kaip kokia kosmonautė.
O jis man sako, bet tu esi kosmonautė, dieve, tu tokia kosmonautė...

Ir tai buvo toks komplimentas. Kodėl kosmonautė vienur aš esu gerai, o kosmonautė kitur aš esu negerai?

Sakė, kad kai Saturnas grįžta ten, kur Saturnas buvo, kai tu gimei, labai daug vertybių susivarto galvoj ir tada tu pagaliau subręsti. Arba ne. Jei ne, tai subręsi po dar tiek pat nugyventų metų. Kodėl, kai man reikia bręsti, aš jaučiu nesveiką nostalgiją tiems miglotiems vaizdiniams savo galvoje, kur labai šoku, geriu žalias devynerias iš butelio, naudoju ledukus ne pagal paskirtį ir žiemą pareinu basomis namo, nes pavargau nuo savo aukštakulnių? Bet tie vaizdiniai tokie migloti ir atrodo tokie buvo seniai, kad net nebuvo.

Po susitikimo kitą dieną M gėrė daug viskio. Aš daug vyno. Kodėl jo prisipažinimai, kad jis kažką padarė ne taip yra visai nereikalingi? Kas čia per pomėgis kapstytis ir ieškoti kaltų? Kalti būna visi, ir mes, ir dievai, ir ne taip išdėstyti norai, ir kantrybės trūkumas, ir nesveikas noras, kad kas nors apkabintų mane dabar, o ne kada nors, kai norės. Tai gal tiesiog nereikia daryti kažko šūdinai ne taip, o paskui gerti viskį iki ryto?

Bet visada labai padeda naujas sijonas arba suknelė. Ko tik moteris nepadarytų dėl naujo sijono... Kokios tik blogos nuotaikos nepataiso naujas sijonas.

Mano galvoje dabar gyvena meilės romanai, Mano demonai šiandien vaidina meilės romanus. Moteris, kurios sėdi parimusios ir žiūri į vyrą, kuris valgo sriubą. Ir sako, jam, valgyk, valgyk, gal dar duonos? O tas vyras valgo, nori duonos, aišku, nori. Ir taškosi, ieško savęs, myli ir nebemyli, žino ko nori, tai ne tavęs, nežino ko nori, gal tavęs, daužo širdį sau, nors ne, savo neturi, daužo tau, o ta moteris, sudaužyta širdim sako, ateik, išvirsiu tau šiltos sriubos, kaip šalta lauke... Man atrodo, aš gimiau vyru.

Psichologė sakė, aš nežinau kas yra meilė. Aš žinau. Aš ne-svei-kai myliu gyvenimą. Kaip kad mylėjau vyrą, žiūrėjau į jį ir galvojau, bl man nieko nebereikia, tik šito. Taip žiūriu į gyvenimą. Blet, man nieko nebereikia, tik šito gyvenimo.

Ir gal naujos tašės, nes, mačiau, atvežė naujų, ryškiai mėlynų.