Tik negalvokite dabar apie morką

Vakar gavau minčių pamąstymui :) Vaikinas, su kuriuo bendraujam ganėtinai daug ir draugiškai, pareiškė: "Bet tu manęs neįsimylėk, ok? Aš esu subinė, tai tu neįsimylėk".

Pirma labai bobiška mintis buvo: "Tai aš tau taip labai nepatinku???"

Kita mintis: "Kuo tu save laikai, kad AŠ turėčiau tave įsimylėti???"

Trečioji: "Blem, dar vienas, kuris mano, kad aš nesu verta meilės"

Tos mintys perbėgo per sekundę, atsakymą gavo, kaip priklauso: "Tu dėl manęs nesijaudink. Bet TU tai manęs neįsimylėk, ok? Nes bus bėdų".

Aš du kartus esu sakiusi: "Bet tu tai manęs neįsimylėk". Abu kartus tai reiškė, kad " įsimylėk mane,  gerai?  aš baisiai mėgaujuosi tavo dėmesiu, bet aš tai tavęs nemylėsiu, nes kažko tau trūksta, tik nežinau ko. O aš tokia visa labai faina, tai tu mane mylėk. Bet paskui nekaltink, kai išeisiu nieko nepaaiškinusi. Nes juk prašiau". Abu kartus tai baigėsi abipusiais įsimylėjimais, anksčiau ar vėliau, laimingesniais ar liūdnesniais.

Lygiai taip pat, lyg aš dabar tau pasakyčiau: "jokiu būdų negalvok  apie morką". Manau,  prieš akis iškils vienokia ar kitokia morka. Ar bent jau kažkas oranžinio.  Arba įnirtingai galvosite kaip čia negalvoti apie MORKĄ MORKĄ MORKĄ. Nežinau kodėl kaip pavyzdį pasirinkau morką, baisiai jų nemėgstu.

Taip ir pasakymas "tu manęs neįsimylėk". Vienintelis dalykas, apie ką dabar galiu galvoti, tai dieve dieve, kaip man jo neįsimylėti? o gal aš jau myliu? ką daryti??? Na ką bedaryčiau, kvepia būsimu įsimylėjimu. Kaip tai sustabdyti???

Nors prieš tai nebuvo kilusi jokia panaši mintis. Net kilusi. Net išgėrus daug alkoholio ir pakibus jam ant kaklo. 

Na nes draugai mes daug metų, tai intensyvesnė ta draugystė ar pasyvesnė, atviresnė ar uždaresnė, su privalumais ar be, bet vis tiek draugystė. Tai net silpnumo akimirką negalvojau, kad iš mūsų kažkas išeis. Nes aš smulkiai žinau jo skaudžias istorijas, jis smulkiai žino (ir pažįsta asmeniškai) manąsias. 

O po to pareiškimo galiu galvoti tik apie tai, kaip čia dabar jis neplanuoja manęs įsimylėti? Kodėl? Kodėl? KODĖL?

Įsivaizduok, na nemyli tavęs  žmogus. Niekaip. Atrodo viskas ok, bet va meilės nėra. Ir tu labai labai gražiai paprašai: "Įsimylėk mane, ką?" (paprastai tokiu atveju norisi papurtyti, o ne gražiai prašyti. Bet paprašai).  Kuo tai baigiasi? To žmogaus galutiniu pasiryžimu, kad na tikrai nieko nebus, baigiam šitą reikalą. "Nes jei jau manęs prašo mylėti, tai koks aš beširdis, kaip skaudinu šitą žmogų? Neeee, reikia baigti dabar." Ar aš neteisi? Nes juk nepradėsi mylėti vien todėl, kad nuolatos sau kartoji: noriu mylėti, noriu mylėti, noriu mylėti.

Jei turi reikalų su mažais vaikais, ar esi pastebėjęs, kad pasakius: "Nedaryk To", jis  žiūrės  tau  tiesiai į akis, neatitraukdamas žvilgsnio ir lėtai lėtai darys Tai  laukdamas reakcijos ir, svarbiausia, rezultato. O kas bus? :)

Aš tokia. Visada padarau viską, ko negalima. Ir visada išplėtusi akis laukiu reakcijos. Juk kaip smagu laužyti taisykles? Jums nesmagu?

Todėl aš ir lekiu gatvėmis greičiau nei galima. Man smagu. Nes negalima.

Todėl ir įsimyliu. Blogus vyrus, kurie  nieko niekada be savęs nesugebės pamilti. Kurie tikrai bus neištikimi. Kurie tikrai nematys reikalo įdėti pastangų... Kurie ims. Daug. Ir nieko neduos. Ir aš įsimyliu žinodama, kad taip bus. Nes smagiau. Ir visada įdomu, o kas dabar bus? :)

Kaip stipriai mane veikia atvirkštinė psichologija. Juk būtų pasakęs: "Nieko labiau nenoriu kaip kad tu mane įsimylėtum", tai kikenčiau sau šiandien patyliukais galvodama: tave? niekada  :)

Man nusimato toks niūrus savaitgalis, aplink žmonės turi tiek didelių problemų... Tikrų problemų. O vienintelis dalykas, apie ką aš galiu galvoti, yra tai, apie ką manęs paprašė net negalvoti. Kaip visada :)