Aš tai eisiu pas
tave gėlėtais takais. Drugelių labai daug skraido aplinkui, bet aš nemyliu
drugelių. Man atrodo, kad drugeliai ištepa rankas. Todėl aš jų negaudau ir
nesigrožiu. Ir nenoriu, kad tu man dovanotum drugelį.
Bet aš noriu tau
priskinti gėlių. Sakė, kad gėlių tu man turėtum skinti, bet kas tai sugalvojo?
Tai kol eisiu, jų priskinsiu ir pamerksiu tavo rusvam kambary glėby gėlių. O
nuo tų gėlių gali bėgioti stalu vabaliukai. Taip kartais būna.
Kol eisiu
gėlėtais takais, vėjas labai pūs man į plaukus. Kai aš buvau trumpais plaukais,
labai pasiilgdavau plaukų visur aplinkui aplinkui. Dabar mano plaukai vėl labai
ilgi, labai beveik ryži arba šiaip rudi, o tu man sakai, tau labai tinka ryži
plaukai, aš nuo šiandien mėgstu ryžas mergaites.
O vėjas labai pūs
ir labai kedens. O kai buvau maža, galvojau, kad negalima kvėpuoti, kai vėjas
pučia į tave. Ir niekada neišmokau kvėpuoti. Todėl man teko išsikraustyti iš
pajūrio, per daug ten vėjo. Mirtinai pavojinga, nes galima neįkvėpti.
Užtat dabar aš
važiuoju į pajūrį, kad vėjas prapūstų man galvą ir išpūstų nereikalingas
mintis. Sėdžiu panarinusi kojų pirštus ir delnus į smėlį ir esu ta visiška
pajūrio mergaitė, užaugusi tarp visų keturių vėjų. Ir kai vėjas išpučia viską,
ko nereikia, galvoje pasidaro taip tvarkinga, viskas sudėliota pagal spalvas
arba pagal dydį, arba šiaip pagal nuotaiką.
Kai eisiu pas
tave gėlėtais takais, man reikės perbristi upelį. Aš tada norėsiu, kad tu būtum
šalia, kad duotum man ranką. Nes šiaip upelio vanduo labai šaltas ir gelia man
pėdas.
Bet šiaip man
patinka eiti pas tave vienai. Žiūrėti galvą užvertus į dangų. Kai mes buvom
prie bokšto, aš gulėjau galvą padėjusi ant tavo kelių ir sakiau tau, kiek daug
žvaigždžių, o tu nieko nesakei, nes buvai jau labai seniai neradęs laiko
pamiegoti. Ir aš norėjau, kad pamiegotum čia.
Ir dar patinka
eiti vienai, nes man patinka tylėti ir nesiklausyti. O jei klausytis, tai
paukščio. Ypač to, kuris nemiega naktimis. Ir vakar aš negalėjau užmigti,
gulėjau ir mačiau rožinius kalnus ir rašiau tau, kad matau rožinius kalnus. Ir
tas paukštis tada triukšmavo. Ir tai nebuvo čiulbesys. Ir kai aš grįžtu naktį,
ir visas namas miega, niekur nedega šviesos, tas paukštis man labai daug
pasakoja. Aš stoviu ir klausausi jo istorijų.
Man patinka pas
tave eiti net ne gėlėtais takais. Kartais, kai lyja, kartais ištiesus rankas ir
geriant vėją į save, kartais mėgaujantis saule, o kartais nebeiti. Visą
gyvenimą pas tave eiti ir galbūt niekada neateiti. O gal ateiti ir tada tavo kambary
kvepės mano atneštomis gėlėmis, o tu glostysi mano ryžus arba tik šiaip rudus
plaukus.
