šeštadienis, rugsėjo 26

už teisę mėgautis negerai

Po labai ilgo laiko parašiau M, kaip gyveni. Parašiau, nes pasiilgau. Kavos kartu ir sedėjimo mašinoj, paskendusioj elektroninės cigaretės dūmuose. Atsakymą žinojau dar jo negavusi. Gerai, kaip tu? Aš irgi gerai.
Beveik pokalbio pabaiga.
Visada taip buvo ir bus. Kokiu klausimu aš gyvenu, tuo pačiu klausimu gyvenantys žmonės apsireiškia mano gyvenime. Pamąstymui kas ir apie ką.
Gal viskas prasidėjo nuo labai dramatiško Draugės laiško kaip aš ją varginu gyvenime ir kaip ji nusprendė, kad nuo šiol gyvens geriau, oficialiai su manim atsisveikinusi ir dar dėl visa ko pasiteiravusi ar prieš kelis metus nepasisavinau jos tarybinės lėkštės. Lėkštės aš nepasisavinau, o jei ir buvau pasisavinusi, tai seniai išmečiau lauk kartu su ponios Anytos tarybinėm lėkštėm, kai mano spintelėse apsigyveno tos nuostabiausios ikejinės lekštės. Tos bedvasės, bet užtat kokios gražios. Ir labiausiai per tuos metus ją išvargino tai, kad aš jaučiuosi gerai, kai mano gyvenime viskas vyksta ne pagal planą, kai atsitinka nuolatinės dramos, kai vis įsimyliu ne tą vyrą, nes įsimylėti tą man būtų per daug nuobodu.
Va tada susimąsčiau. Kad gi tikrai. Man labai gera gyventi, kai mano gyvenime viskas vyksta ne pagal planą. Aš atsimenu kiekvieną savo padarytą klaidą, kiekvieną išmoktą pamoką, kiekvieną neišmoktą pamoką, kai reikėjo ją išmokti, o bet deja nepavyko ir vėl klaida, mokykis toliau, brangioji. Mane nuolatos traukia įsimylėti ne tą vyrą, su kuriuo gyvensim ilgai ir laimingai ir užauginsim tris vaikus, o tą, su kuriuo daužysim lėkštes, daužysim vienas kitam širdis, daužysim širdis patys sau, o jei ir bus ilgai ir laimingai, tai tik su labai didelėm sąskaitom iš ikėjos, nes tos bedvasės lėkštės bendrai paėmus nėra tokios pigios...
Visada su šiokia tokia nostalgija prisimenu tas akimirkas, kai maniau, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Aš tikrai labai nuoširdžiai suromantinu liūdesį, vienišumo etapus, rudenį, kai labai lyja ir šalta, širdies klijavimo laikotarpius ir visus tuos dalykus, kai negyveni gerai. Tada aš galiu važinėtis po Vilnių ilgai ilgai tiesiog žiūrėdama į šviesas savo miesto, ilgai vaikštinėti žiūrėdama į žmones, kurie visi kažkodėl atrodo laimingi, tada man kyla noras parašyti kažką ir net sėkmingai dėliojuosi mintis apie ką rašyčiau knygose, tada norisi su kažkuo šnekėti tą patį per patį ir dūsauti iki pačio paskutinio nebegalėjimo, matai, kaip gyvenime būna. Ir tada rašau mamai. Mama, kaip čia man toliau gyventi? Tada būna liūdna, kartais paverkiu tiesiog iš idėjos, guliu visą savaitgalį lovoj skaitydama knygą ir mąstydama, kad aš tai tikrai parašyčiau geriau. Ir viską bendrai paėmus, kaip negerai viskas tada yra, vis tiek yra gerai.
Man atrodo, kad jei mano gyvenimas būtų susidėjęs iš jie susipažino būdami 17 metų, įsimylėjo, puikiai baigė mokslus, susirado darbus, iki 30 jau turėjo 3 gražius vaikučius, kas vakarą visi mielai vakarieniaudavo namie, vasaromis išvažiuodavo gražių šeimyninių atostogų prie jūros, užaugino vaikus, išleido juos į mokslus, tada vaikai susirado darbus, prigamino anūkų ir tada laimingai sau pasimirė, tai būtų buvęs pats blogiausias scenarijus. Pats pats.
Neseniai sedėjau su močiute, o ji man pasakojo. Sakė, neseniai buvau va tokia kaip tu, o dabar guliu lovoj, sunkiai atsikeliu ir tiesiog laukiu, kol numirsiu. Ir žinai, ko man labiausiai gaila? Kad aš tebuvau mama ir žmona vyro, kurio nemylėjau. Visą gyvenimą aš buvau tik mama ir žmona.
Aš nenoriu būti tik mama ir žmona.
Bet labai noriu, kad mano gyvenime būtų buvę visi įmanomi pakilimai ir visos įmanomos duobės. Noriu būti patyrusi pačią didžiausią meilę, vidutinę meilę, ne tokią ir didelę meilę, uždraustą meilę, noriu pati žinoti ką reiškią nelaiminga meilė, noriu mokėti išgyventi ją (bet jau moku, daugiau nebereikia!). Noriu būti keliavusi viena. Noriu žinoti ką reiškia sustoti pakelėj, nes nebematai kelio per ašaras. Žodžiu, noriu visko, o ne tiesios linijos.
Nes taip, aš būnu labai laiminga, kai mano gyvenime dedasi dalykai. Nuo ryto iki vakaro. (Naktimis jau miegu, nes blem, senstu).
O kai parašiau mamai kaip man čia toliau gyventi ir tada pusę valandos barškinau darbe klavišais, kad papasakočiau savo negerumus, ji vietoj tikro mamiško patarimo, pareiškė: oi kaip čia viskas įdomu, smalsu ir man kaip čia viskas baigsis :)
Ir man smalsu. Kiekvieną dieną. Nes dabar eina tas nuosmukis, o aš gi mėgaujuosi nuosmukiais ir negerumais.
O M man atrašė: blem drauge, šūdinai. O tu?

1 komentaras: