ketvirtadienis, birželio 18

Donata

Kai sugalvoju, kad noriu mergaitiško vakaro ir pasiimu telefoną parašyti kokiai draugei, tada ilgai žiūriu į tą telefoną, pirštu vis slenku per adresatus, po to per žmones, su kuriais kažkada gyvenime teko susidurti ir jie dabar mano 276 draugų rate, tada dar užmetu akį į viberį, o galop metu mintį apie mergaitišką vakarą ir parašau broliui.
Pati labai logiškai to pasiekiau atmetinėdama žmones dėl pačių įvairiausių priežasčių. Juk kaip spintą išsivalai, taip ir draugus reikia prasivalyti? Nebetelpi į suknelę, kabo ji jau porą metų, bado akis- šast ją iš namų ir gyventi ramiau valgant dar vieną pyragėlį. Nebetelpi į draugo gyvenimo rėmus- šast jį iš gyvenimo ir niekas nebebaksnoja tavęs pirštu, kad gyveni kažkaip ne taip kaip kažkam norėtųsi, kad tu gyventum. O kai seną suknelę išmeti- atsiranda vietos naujai. Tik su draugais ne viskas taip paprasta, vietos yra, bet draugo, nors ir terminuotam laikotarpiui, nenusipirksi nei maximoj, nei zaroj, nei internetu... 

Šitos merginos niekada nepakviesčiau kartu dviese kur nors pavakaroti. Neturiu jos net tarp savo 276 draugų, nors gyvenimas mus gan dažnai suveda į kokią vieną patalpą, o jei karšta, į vieną terasą ant gultų, ir kartais mes net daug šampo su sultim supusryčiaujam sekmadienio ankstyvais rytais, todėl aš daug apie ją žinau. O ji turbūt apie mane.

Bet mūsų istorija prasidėjo ne nuo to. Tuo metu turbūt buvo alaus laikotarpis. Iki šampo su sultim užaugom per daug metų. Vienas pažįstamas vyras, tuo metu dar vedęs, atsivedė ją į kažkokį draugų vakarėlį. Atsivedė laikydamas už rankos. Aš kadangi myliu gražias moteris, o ypač labai garbanotas, tai jos grožis mane užbūrė tą pačią akimirką. O vyrai su ne savo moterimis nestebino, kažkodėl jų mano kompanijoj pasitaikydavo ir pasitaikydavo. Sakė jis tada, čia mano Donata, susipažinkit. Susipažinom. Ir dar mane užbūrė kaip jis žiūrėjo į ją. Taip, kaip niekada niekada nežiūrėjo į savo žmoną. Kaip ją lietė. Paskui ilgai jos keisdavosi. Vieną kartą Donata, kitą kartą- žmona. Paskui Donata kažkur dingo, bet aš ją vis sutikdavau mieste. Su tais jos garbanotais garbanotais plaukais. O tada dingo žmona ir gavom kvietimą į vestuves. Jis veda Donatą. Ir per vestuves jis sakė, aš esu laimingiausias vyras pasaulyje. Ir vis dar taip pat į ją žiūrėjo. Ir lietė. Jis tikrai atrodė laimingiausias vyras.

Bet ji neatrodė laimingiausia moteris. Niekada. Nei būdama meiluže, nei būdama nuotaka, nei po vestuvių.

Išskyrus vieną vakarą. Tada aš buvau kažkur mieste, kažkokiam hipsterių klube, kur grojo repą ir hip hopą, o alus kainavo centus, todėl liejosi laisvai. Ji šoko terasoj apsikabinusi su kažkokiu vyru. Jis ją bučiavo, o ji bučiavo jį. Ji neatitraukė nuo jo rankų, o aš negalėjau atitraukti nuo jos akių. Man atrodo, niekada nesu pastebėjusi, kad ji šitaip liestų savo vyrą. Šitaip jam šypsotųsi. Kaip laimingiausia moteris. Kitą akimirką ji mane pamatė, jis ją pabučiavo vėl ir aš pasitraukiau kitur.

Gal todėl, kad aš esu labai sugadinto požiūrio į šeimą, o gal todėl, kad labai jau ji man buvo graži, niekada nekilo mintis kažkam pasakoti, ką mačiau. Ne mano gi reikalas kas su kuo jaučiasi laimingiausias pasauly, taip?

O paskui aš juos mačiau vėl. Donatą ir tą patį vyrą iš repo vakarėlio. Jie vakarieniavo ten, kur vakarieniauti atėjau aš. Ji kažką pasakojo ir glostė jo ranką, padėtą ant stalo. Man rezervuotas staliukas buvo netoliese, tai ji, žinoma, mane pamatė. Nusišypsojo ir toliau susitelkė į tą vyrą, į kurį žiūrint jos akys švietė.

Po poros savaičių mes su ja gulėjom terasoj ant gultų, buvo viena pirmųjų karštų dienų šiais metais. Vakar šventėm jos ir vyro vestuvių metines. Jis visą vakarą kėlė tostus už ją ir kartojo, kad yra laimingiausias vyras, vis dar, ir bus visados. Ir vis glostė jos garbanotus plaukus. O ji jam šypsojosi. 

Gulėjom mes terasoj, gėrėm šampą su sultim, berods baiginėjom antrą ar pradėjinėjom trečią butelį ir ji tada paklausė manęs ar aš tikiu meile.

Tai ne, netikiu aš meile, tikiu įsimylėjimais. Bet ne meile iki mirties ir laiminga santuoka iki mirties.

- Labai daug knygų perskaičiau apie tai, kas yra meilė. Tų visų protingų, psichologinių. Tai sureikšminam mes gi tą meilę, nes tikimės drugelių iki visados. Ane?

Ane.

- Einu pas psichologę kartą per savaitę tam, kad suprasčiau, kas su manim negerai. Bet viskas su manim gerai. Nes meilė tai yra rūpestis ir domėjimąsis kitu žmogumi. Brangusis, ar tau šalta? Pagaminau tau pietus, brangusis. Kaip tu išsimiegojai? Draugiškas maisto gaminimas ir namų tvarkymas, pasirodo, tai yra meilė. Ką tu apie tai manai?

Kažkur per skaudžias vietas ji man čia baksnoja. Nes aš po šitos išvados mečiau psichologę, su kuria irgi ieškojom atsakymo, kas su manim negerai.

- Man 31 metai ir aš buvau įsimylėjusi 4 kartus. Nekalbu apie tą nuostabiąją meilę, kalbu apie įsimylėjimą. Kai apkabindavau jį ir galvojau, nieko man nebereikia tik tavęs. Ir žinai, po pusmečio, metų, dviejų, tai praeina, tada būna ilga buitis, tarkim ėjimas viena kryptim, taip tai vadinasi, tada aš ką nors sutinku ir įsimyliu vėl. Ir galvoju, kad dabar jau bus kitaip. Nes dabar viskas taip ypatingai.

Ji atsistoja nuo gulto ir nueina padaryti mums dar šampo ir sulčių kokteilių į tas puslitrines taures. Žiūriu pro akinius nuo saules į jos šlaunis, kurių nedengia trumpučiai šortai. Akimirką net kilsteliu nuo gulto. Nejau ši nuostabi moteris turi truputį celiulito? Rimtai rimtai? Šita mano deivė irgi žmogus?

- Bet visada viskas bus ypatingai metus arba du. Dabar aš vėl jaučiuosi įsimylėjusi. Tu neįsivaizduoji. Kaip aš jo pasiilgstu...  Būnam va su vyru namie, jis manim rūpinasi, šnekina, o mano akys vis krypsta į telefoną, o mintys visai kitur ir aš esu tokia bloga žmona, tokia bloga. Ir man taip bloga, kad aš jam bloga žmona, bet nieko negaliu sau padaryti. Nieko.

Ir užsiverčia savo taurę. Aš stebiu kitą pievos pusę, kur jos vyras kepa mėsą ir šiek tiek nusiraminu, kad sodas pakankamai didelis, jis nieko negirdi. Apie savo mylimą blogą žmoną.

- Ir aš taip bijau, kad tai niekada nepasikeis. Bijau, nugyventi šitą gyvenimą taip ir neradusi įrodymo, kad meilė tai nėra vien tik draugiška buitis ir saugumas. 

Abi kartu užsivertėm savo taures. 




4 komentarai:

  1. Atsakymai
    1. Tau galėčiau dėkoti už kiekvieną Tavo įrašą :)

      Panaikinti
  2. Dievinu tavo įrašus, jie visada būna labai laiku ir vietoj, kaip tik tada kai to reikia.

    AtsakytiPanaikinti