antradienis, kovo 31

sėdėdama šalia tavęs, aš užsirašinėju tave

Šiandien nuo 7.30, kai dar gerokai girta kėliausi ir keikiausi supratusi, kad mano mašina visai ne mano kieme ir visai nelaukia nuveždinti manęs į darbą, svajojau apie tą akimirką, kai bus 18.00 ir aš jau gulėsiu po visais savo adijalais ir miegosiu iki ryto. Vėluoju jau geras keturias valandas, bet mano mobile note plyšta nuo minčių, kurios turi būti kažkam išsakytos, nors totaliai nėra niekam įdomios. Kaip ir mano galva ribota mintims, taip ir mobile note ribotas. Išsakai mintį ir delete, o tada gyveni toliau.

Vakar man taksistas sakė, vyrai yra silpnesni psichologiškai, vyrai įsimyli, vyrai palūžta, vyrai nuleidžia lėktuvus į kalnus, nes jiems liūdna. Po to aš dar sedėjau 10 min jau parvežta namo ir toliau labai daug jo klausinėjau ir galvoj man sukosi mintis, kodėl tu taksistas, o ne protingų paskaitų norintiems būti protingais visokiems vadybininkams ir vyr. specialistams dėstytojas? Bet nepaklausiau kodėl. Kiekvienas žmogus yra mažas pasaulis ir labai įdomi istorija. Reikia tik jo paklausti.

D manęs klausė, kaip manai, kiek ilgai tu šitaip bendrausi su broliu? O aš šiandien brolio klausiau, kaip manai, kiek ilgai mes taip bendrausim? O jis man neatsakė. Bet žiauriai gera žinoti, kad aš turiu vieną vyrą gyvenime, kuris niekada neišeis šiaip sau, kuris neiškeis manęs į kažką geriau, kuris nepaliks manęs, nes išsigąs, kad aš jam per daug reikalinga ir kuris visada bus. Arčiau ar toliau, bet bus man.

Gėriau alų ir valgiau belgiškas bulves bare Trakų g., o padavėjas ten buvo visiškai girtas ir niekaip nesugebėjo pakeisti kasos aparato čekių juostelės. Ir aš žiūrėjau kaip tas Vyras, gėręs su manim alų keitė jam kasos aparato čekių juostelę ir šypsojausi iki ausų. Ir prisiminiau kaip mano Jis man kažkada sakė, tu man nebesišypsai. Tu visada šypsaisi pamačiusi J, pamačiusi M, pamačiusi kitą M, pamačiusi juos visus, bet nebesišypsai šitaip man ir aš labai pavydžiu jiems tos šypsenos. O aš tada jam sakiau, jei tu niekada nebūtum buvęs mano, aš taip šypsočiausi ir tau, pakibčiau tau ant kaklo vidury miesto vidury šeštadienio nakties ir sakyčiau, kaip aš nesveikai tavęs pasiilgau ir bučiuočiau tau skruostus, nes mus sietų prisiminimai apie santykius, kurių niekada nebuvo. Ir tuose santykiuose niekada neįvyksta nieko blogo, nes kas būtų buvę būna tik geri dalykai.
Ir tas girtas barmenas, ir alus labai ten visur tiko labai tikram Pirmadieniui.

Sėdėjau ten ir mačiau merginą kitoj gatvės pusėj, sėdinčią namie ant palangės, sėdinčią lange ir kažką veikiančią ir vis pasižiūrinčią į šalto pavasario pilną Trakų g. Ir man ten kvepėjo tuo geruoju vienišumu, kuris yra liūdnas, bet toks romantiškas, kad vis kažkodėl norisi grįžti į tą būseną ir dar pabūti. O ta mergina matė irgi merginą lange, kuri sėdėjo pilnam bare pirmadienio vakarą ir buvo pakibusi kažkokiam Vyrui ant kaklo ir šnabždėjo jam į skruostus dalykus, kurie būtų jeigu būtų.

O D šiandien man sako, aš noriu tavim rūpintis, noriu suvynioti tave į adijalus ir saugoti, kad jaustumeis saugi. Ir aš jam sakau, saugi? 2 dienas? Ir galvoju, kaip nesaugiai jautiesi žinodamas, kad esi saugus lygiai 2 dienas, o paskui viskas bus kaip buvo. O paskui guglinau kas ten yra iš tikro sakoma apie laikinumą? Ar pastovumą? Nėra nieko pastovesnio už laikinumą ar nėra nieko laikinesnio už pastovumą? Nes mano gyvenime laikinumas išlieka ilgiausiai, o pastovumas trunka labai trumpai, ir 2 dienos tęsiasi metų metus. Ir D man sako, tada tu būsi šalia ir nenorėsi būti niekur kitur. O aš nesugebėjau atsakyti, kad aš visada būdama šalia tavęs nenoriu būti niekur kitur ir aš jau buvau pamiršusi kas tas jausmas yra, bet puikiai atsimenu į ką tas jausmas demonizuojasi paskui ir kaip daro skaudžiai, bet ačiū, kad man priminei kaip gali nesinorėti būti kitur. Net jei nesu apkamšyta adijalais ir visai nesijaučiu saugi.
Ir šiandien viena vakarieniaudama ir žiūrėdama į savo Vilnių, kur leidosi mano oro uosto lėktuvai, galvojau apie tai kaip norėčiau sėdėdama adijaluose valgyti su tavim sumuštinius su batonu, margarinu, daktariška dešra ir pomidorais. O tie lėktuvai leidosi ir leidosi, ir blem, ėjau šnd darbe koridoriais, kur stovėjo didžiulės išardyto lėktuvo dalys, šviežiai nudažytos, ir mano kūnu ėjo šiurpuliai, kad aš tikrai tikrai tikrai dirbu ten, kur koridoriuose stovi pastatytos lėktuvo dalys.

O dabar sėdžiu tuose adijaluose viena, vienas adijalas yra labai šiltas rudas, kitas- ryškiai oranžinis ir švelnus, o trečias tiesiog šiaip languotas ir taip gera būti šitoj tyloj, net nereikia miego, aš ilsiuosi. Ir prisimenu man kažkada pasakytą frazę, tu gyveni taip, lyg kiekviena diena būtų tavo gimtadienis. Bet kiekviena diena ir yra mažas mano gimtadienis. Apskaičiavus pagal visas mano sugalvotas formules, aš esu lygiai 83 proc. laiminga, o į mano laimę įeina adijalai, tyla, šnabždėjimai į skruostus, taksistai, kurių galiu klausytis išsižiojusi, brolis, pirmadieniai sėdint lange, lėktuvų dalys koridoriuose ir šiaip visko labai daug.

Šiandien sakiau broliui, nustok strateguoti gyvenimą, pradėk gyventi.




1 komentaras:

  1. Toks geras įrašas, o apie tą romantišką vienatvę bare - labai taikliai!

    AtsakytiPanaikinti