pirmadienis, kovo 16

ryžų merginų niekas nebučiuoja

Aš labai dažnai pastebiu, kiek daug naujų suvokimų, atradimų ir vertybių persivertimo iš kairės į dešinę ištinka bėgant laikui.
Vienas iš mano jaunų dienų vaikinų, kur dar vaikščiojom jaudinančiai susikibę už rankų ir ilgai ilgai nedaviau jam bučkio, nes bijojau, kad nemoku bučiuotis, parašė man: žiūrėk ką radau. Ir atsiuntė kelias foto mano meilės laiško, kurį rašiau jam ranka ant popieriaus, 2 lapus, iš abiejų pusių, nes mus kankinančiai ir nepakeliamai 3 mėnesius skyrė 3000 km. Rašiau prieš lygiai 10 metų. Prieš atsidarydama pirmą nuotrauką, išėjau apeiti kelis ratus aplink ofiso koridorius. Jei rūkyčiau, būčiau dar ir parūkiusi. Susikaupiau, prisėdau ir grįžau 10 metų atgal.

Mėgstu šnekėti su žmonėmis ir klausytis jų istorijų, jų išmokimų, jų gyvenimo pokyčių. Ypatingai mėgstu išgirsti ką nors tokio, po ko man kyla mintis- blem niekada apie tai nepagalvojau.

Visada, kai eidavau pas kirpėją, rinkdavausi tokią, kuri manęs nešnekins. Kad galėčiau užsimerkti ir tyliai mėgautis kaip kažkas liečia mano plaukus. Mano kirpėja tuo man ir patiko. Ji niekada manęs nešnekino, nieko neklausė, nieko nepasakojo. Kol vieną kartą, gal po 3 metų tylėjimo, tą dieną kai to labiausiai reikėjo, ji man pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Su daug atsakymų man. Tada sėdėjau ir galvoje tiesiog sproginėjo vienas po kito- blem niekada apie tai nepagalvojau.

Grįžau 10 metų atgal ir pamačiau save tokią, kokios dabar neliko nė mažiausio lašelio. Tokią įsimylėjusią iki nebegalėjimo, pasiilgusią iki skausmo, baisiai susirūpinusią ar bus jis man tuos ilgus tris mėnesius ištikimas, ar nepabučiuos kitos, užsidėjusią ant akių didžiulius rožinius širdies formos akinius ir sėdinčią ant turbūt ryškiai pykinančiai rožinio debesėlio. Po laiško skaitymo būčiau ėjusi dar parūkyti, jei rūkyčiau.

Kur dingo toji aš?

Kai šį kartą dažiausi plaukus, po to kai visa besiplaikstanti iš susijaudinimo paprašiau man įmaišyti į dažus pačio ryškiausio ryžo atspalvio, ir po to kai kirpėja man jo įmaišė, tai po viso to ji pasakė: “Tavo akys šviečia”.

Dažnai būna, kad įstringa kokia viena frazė. Aš turiu galvoje prisikaupusi tokių frazių, dažnai jos būna pirmą ir vienintelį kartą matomų žmonių. Viena iš tokių, darbinės fotosesijos metu fotografo tarsteltas “tavo akys nešvyti”. Tada pagalvojau, blem, koks stuobrys. Bet dabar žinau, jos tada ir nešvytėjo.

Aš labai mėgstu žiūrėti žmonėms į akis. Dažnai, kol dar žmonės gerai manęs nepažįsta, nuolatos nusuka žvilgsnį arba paprašo nebespoksoti. O žiūriu, nes daug matau akyse. Ir ne kūno kalbą reikia studijuoti, o akių kalbą. Žmonės per daug dabar gudrūs, nes patys išstudijuoja kūno kalbą ir žino, ko nedaryti arba kaip tik ką daryti reikiamoj vietoj reikiamai meluojant. O akyse kažkas matosi. Labai matosi susižavėjimas. Labai matosi akimirka, kai išnyksta paskutinis susižavėjimas. Ypač matosi laimė. Ji veržiasi pro kraštus ir apšviečia viską.

Man atrodo, tikėjimas begaline meile ir ištikimybe blėsta su kiekvienais metais. Jei dabartinė aš pasišnekėčiau su savimi prieš 5 metus, ar juo labiau prieš 10 metų, ta mergaitė su rožiniais širdies formos akiniais ant ryškiai pykinančio rožinio debesėlio nusiplėštų akinius ir graudžiai apsiverktų , o po to imtų melstis visiems dievams, kad niekada netaptų savimi po 10 metų.  Ir gal net nukristų nuo rožinio debesėlio.

Bet aš visai nenoriu gvildenti tos temos, kas yra meilė, ar išvis yra meilė ir apie ką mes čia šnekam, apie meilę ar apie įsimylėjimą.

Nes įsimylėjimai yra, jie gyvenime labai reguliarūs. Tik vieni su jais tvarkosi vienaip, kiti- kitaip. Tada prasideda temos apie ištikimybę.

Kirpėja dažydama man plaukus ta spalva, kur įmaišyta pačio ryškiausio ryžo atspalvio, šnekėjo. Žinai, visada žmonės gyvenantys kartu 20, 30 ar 50 metų, sako, oi visko buvo. Ką tu galvodavai, kas yra tas viskas? Kad jie pasipykdavo dėl neišplautų indų, dėl to, kad vyras grįžo išgėręs ne vieną, o tris bokalus alaus, ane? O dabar supranti kas tas viskas? Ir jis buvo įsimylėjęs ne ją, ir ji turbūt buvo įsimylėjusi ne jį, bet tas įsimylėjimas išblėsta ir grįžti ten, kur gera- namo. Ir visi tai supranta, visi žino, kad taip yra, bet niekas apie tai nekalba garsiai. Ir ne kiekviena šeima, nors ir prisiekė, “ir varge, ir džiaugsme…”, padeda vienas kitam ištverti šitą vargą. O jei padeda, tai švęsdami sidabrines ar auksines vestuves sako, oi visko buvo. Bet sėdi dabar susikibę rankomis ir šypsosi vienas kitam. Ir švenčia sidabrines ar auksines vestuves.

Ar meilė yra tai, kad gali išlaukti savo žmogaus įsimylėjimus?

Ir kai viso to klausiausi, galvojau, tai kodėl taip sunku atleisti neištikimybę, jei ištikimybės pasaulyje nėra? Na yra, vienetai. Bet, manau, būtų sudėtinga atrasti ilgiau kartu pabuvusius du žmones, kur net pusei minutės nebuvo įsimaišęs trečias žmogus.
O apie dvasinę neištikimybę tai čia neverta net pradėti kalbėti. Nes neaišku kas vis tik blogiau. Vienas girtas kartas ar tavo žmogaus mintyse apsigyvenęs ne tu ir neišsikraustantis iš ten mėnesius, metus…

Aš esu labai gerai pažįstama su neištikimybe. Aš buvau neištikima, man buvo neištikimi, su manim buvo neištikimi. Man skaudėjo, man nerūpėjo, aš dariau skaudžiai. Skaudėjo ir man, ir jam, ir jam, ir jai. Ir visam pasauliui skaudėjo. Ir prieš kelis metus aš dėl to raičiausi iš skausmo. Dabar apgalvoju viską pragmatiškai, susidėlioju pliusus ir minusus, pagalvoju dar ir gyvenu toliau. Ir nė už ką negrįžčiau į prieš kelis metus. Skauda ten.

Mano Brolis mano Vyro klausė: “O tu nenorėtum visko žinoti apie ją? Nenorėtum atvirų santykių?” Vyras pradėjo garsiai (savo labai labai gražiu juoku) juoktis: “Tikrai ne. Aš dar noriu su ja gyventi”.


O plaukai nesigavo ryži. Pačio ryškiausio ryžo atspalvio buvo įmaišyta per mažai.

2 komentarai:

  1. Šukuosenos keitimas (ypač kardinalus) reiškia ryškius pokyčius asmeniniame gyvenime. Pasiilgai pokyčių, adrenalino,.. sena meilė nerūdija?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau, senos meilės rūdija. Dar ir kaip :)

      Panaikinti