šeštadienis, rugsėjo 26

už teisę mėgautis negerai

Po labai ilgo laiko parašiau M, kaip gyveni. Parašiau, nes pasiilgau. Kavos kartu ir sedėjimo mašinoj, paskendusioj elektroninės cigaretės dūmuose. Atsakymą žinojau dar jo negavusi. Gerai, kaip tu? Aš irgi gerai.
Beveik pokalbio pabaiga.
Visada taip buvo ir bus. Kokiu klausimu aš gyvenu, tuo pačiu klausimu gyvenantys žmonės apsireiškia mano gyvenime. Pamąstymui kas ir apie ką.
Gal viskas prasidėjo nuo labai dramatiško Draugės laiško kaip aš ją varginu gyvenime ir kaip ji nusprendė, kad nuo šiol gyvens geriau, oficialiai su manim atsisveikinusi ir dar dėl visa ko pasiteiravusi ar prieš kelis metus nepasisavinau jos tarybinės lėkštės. Lėkštės aš nepasisavinau, o jei ir buvau pasisavinusi, tai seniai išmečiau lauk kartu su ponios Anytos tarybinėm lėkštėm, kai mano spintelėse apsigyveno tos nuostabiausios ikejinės lekštės. Tos bedvasės, bet užtat kokios gražios. Ir labiausiai per tuos metus ją išvargino tai, kad aš jaučiuosi gerai, kai mano gyvenime viskas vyksta ne pagal planą, kai atsitinka nuolatinės dramos, kai vis įsimyliu ne tą vyrą, nes įsimylėti tą man būtų per daug nuobodu.
Va tada susimąsčiau. Kad gi tikrai. Man labai gera gyventi, kai mano gyvenime viskas vyksta ne pagal planą. Aš atsimenu kiekvieną savo padarytą klaidą, kiekvieną išmoktą pamoką, kiekvieną neišmoktą pamoką, kai reikėjo ją išmokti, o bet deja nepavyko ir vėl klaida, mokykis toliau, brangioji. Mane nuolatos traukia įsimylėti ne tą vyrą, su kuriuo gyvensim ilgai ir laimingai ir užauginsim tris vaikus, o tą, su kuriuo daužysim lėkštes, daužysim vienas kitam širdis, daužysim širdis patys sau, o jei ir bus ilgai ir laimingai, tai tik su labai didelėm sąskaitom iš ikėjos, nes tos bedvasės lėkštės bendrai paėmus nėra tokios pigios...
Visada su šiokia tokia nostalgija prisimenu tas akimirkas, kai maniau, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Aš tikrai labai nuoširdžiai suromantinu liūdesį, vienišumo etapus, rudenį, kai labai lyja ir šalta, širdies klijavimo laikotarpius ir visus tuos dalykus, kai negyveni gerai. Tada aš galiu važinėtis po Vilnių ilgai ilgai tiesiog žiūrėdama į šviesas savo miesto, ilgai vaikštinėti žiūrėdama į žmones, kurie visi kažkodėl atrodo laimingi, tada man kyla noras parašyti kažką ir net sėkmingai dėliojuosi mintis apie ką rašyčiau knygose, tada norisi su kažkuo šnekėti tą patį per patį ir dūsauti iki pačio paskutinio nebegalėjimo, matai, kaip gyvenime būna. Ir tada rašau mamai. Mama, kaip čia man toliau gyventi? Tada būna liūdna, kartais paverkiu tiesiog iš idėjos, guliu visą savaitgalį lovoj skaitydama knygą ir mąstydama, kad aš tai tikrai parašyčiau geriau. Ir viską bendrai paėmus, kaip negerai viskas tada yra, vis tiek yra gerai.
Man atrodo, kad jei mano gyvenimas būtų susidėjęs iš jie susipažino būdami 17 metų, įsimylėjo, puikiai baigė mokslus, susirado darbus, iki 30 jau turėjo 3 gražius vaikučius, kas vakarą visi mielai vakarieniaudavo namie, vasaromis išvažiuodavo gražių šeimyninių atostogų prie jūros, užaugino vaikus, išleido juos į mokslus, tada vaikai susirado darbus, prigamino anūkų ir tada laimingai sau pasimirė, tai būtų buvęs pats blogiausias scenarijus. Pats pats.
Neseniai sedėjau su močiute, o ji man pasakojo. Sakė, neseniai buvau va tokia kaip tu, o dabar guliu lovoj, sunkiai atsikeliu ir tiesiog laukiu, kol numirsiu. Ir žinai, ko man labiausiai gaila? Kad aš tebuvau mama ir žmona vyro, kurio nemylėjau. Visą gyvenimą aš buvau tik mama ir žmona.
Aš nenoriu būti tik mama ir žmona.
Bet labai noriu, kad mano gyvenime būtų buvę visi įmanomi pakilimai ir visos įmanomos duobės. Noriu būti patyrusi pačią didžiausią meilę, vidutinę meilę, ne tokią ir didelę meilę, uždraustą meilę, noriu pati žinoti ką reiškią nelaiminga meilė, noriu mokėti išgyventi ją (bet jau moku, daugiau nebereikia!). Noriu būti keliavusi viena. Noriu žinoti ką reiškia sustoti pakelėj, nes nebematai kelio per ašaras. Žodžiu, noriu visko, o ne tiesios linijos.
Nes taip, aš būnu labai laiminga, kai mano gyvenime dedasi dalykai. Nuo ryto iki vakaro. (Naktimis jau miegu, nes blem, senstu).
O kai parašiau mamai kaip man čia toliau gyventi ir tada pusę valandos barškinau darbe klavišais, kad papasakočiau savo negerumus, ji vietoj tikro mamiško patarimo, pareiškė: oi kaip čia viskas įdomu, smalsu ir man kaip čia viskas baigsis :)
Ir man smalsu. Kiekvieną dieną. Nes dabar eina tas nuosmukis, o aš gi mėgaujuosi nuosmukiais ir negerumais.
O M man atrašė: blem drauge, šūdinai. O tu?

ketvirtadienis, birželio 18

Donata

Kai sugalvoju, kad noriu mergaitiško vakaro ir pasiimu telefoną parašyti kokiai draugei, tada ilgai žiūriu į tą telefoną, pirštu vis slenku per adresatus, po to per žmones, su kuriais kažkada gyvenime teko susidurti ir jie dabar mano 276 draugų rate, tada dar užmetu akį į viberį, o galop metu mintį apie mergaitišką vakarą ir parašau broliui.
Pati labai logiškai to pasiekiau atmetinėdama žmones dėl pačių įvairiausių priežasčių. Juk kaip spintą išsivalai, taip ir draugus reikia prasivalyti? Nebetelpi į suknelę, kabo ji jau porą metų, bado akis- šast ją iš namų ir gyventi ramiau valgant dar vieną pyragėlį. Nebetelpi į draugo gyvenimo rėmus- šast jį iš gyvenimo ir niekas nebebaksnoja tavęs pirštu, kad gyveni kažkaip ne taip kaip kažkam norėtųsi, kad tu gyventum. O kai seną suknelę išmeti- atsiranda vietos naujai. Tik su draugais ne viskas taip paprasta, vietos yra, bet draugo, nors ir terminuotam laikotarpiui, nenusipirksi nei maximoj, nei zaroj, nei internetu... 

Šitos merginos niekada nepakviesčiau kartu dviese kur nors pavakaroti. Neturiu jos net tarp savo 276 draugų, nors gyvenimas mus gan dažnai suveda į kokią vieną patalpą, o jei karšta, į vieną terasą ant gultų, ir kartais mes net daug šampo su sultim supusryčiaujam sekmadienio ankstyvais rytais, todėl aš daug apie ją žinau. O ji turbūt apie mane.

Bet mūsų istorija prasidėjo ne nuo to. Tuo metu turbūt buvo alaus laikotarpis. Iki šampo su sultim užaugom per daug metų. Vienas pažįstamas vyras, tuo metu dar vedęs, atsivedė ją į kažkokį draugų vakarėlį. Atsivedė laikydamas už rankos. Aš kadangi myliu gražias moteris, o ypač labai garbanotas, tai jos grožis mane užbūrė tą pačią akimirką. O vyrai su ne savo moterimis nestebino, kažkodėl jų mano kompanijoj pasitaikydavo ir pasitaikydavo. Sakė jis tada, čia mano Donata, susipažinkit. Susipažinom. Ir dar mane užbūrė kaip jis žiūrėjo į ją. Taip, kaip niekada niekada nežiūrėjo į savo žmoną. Kaip ją lietė. Paskui ilgai jos keisdavosi. Vieną kartą Donata, kitą kartą- žmona. Paskui Donata kažkur dingo, bet aš ją vis sutikdavau mieste. Su tais jos garbanotais garbanotais plaukais. O tada dingo žmona ir gavom kvietimą į vestuves. Jis veda Donatą. Ir per vestuves jis sakė, aš esu laimingiausias vyras pasaulyje. Ir vis dar taip pat į ją žiūrėjo. Ir lietė. Jis tikrai atrodė laimingiausias vyras.

Bet ji neatrodė laimingiausia moteris. Niekada. Nei būdama meiluže, nei būdama nuotaka, nei po vestuvių.

Išskyrus vieną vakarą. Tada aš buvau kažkur mieste, kažkokiam hipsterių klube, kur grojo repą ir hip hopą, o alus kainavo centus, todėl liejosi laisvai. Ji šoko terasoj apsikabinusi su kažkokiu vyru. Jis ją bučiavo, o ji bučiavo jį. Ji neatitraukė nuo jo rankų, o aš negalėjau atitraukti nuo jos akių. Man atrodo, niekada nesu pastebėjusi, kad ji šitaip liestų savo vyrą. Šitaip jam šypsotųsi. Kaip laimingiausia moteris. Kitą akimirką ji mane pamatė, jis ją pabučiavo vėl ir aš pasitraukiau kitur.

Gal todėl, kad aš esu labai sugadinto požiūrio į šeimą, o gal todėl, kad labai jau ji man buvo graži, niekada nekilo mintis kažkam pasakoti, ką mačiau. Ne mano gi reikalas kas su kuo jaučiasi laimingiausias pasauly, taip?

O paskui aš juos mačiau vėl. Donatą ir tą patį vyrą iš repo vakarėlio. Jie vakarieniavo ten, kur vakarieniauti atėjau aš. Ji kažką pasakojo ir glostė jo ranką, padėtą ant stalo. Man rezervuotas staliukas buvo netoliese, tai ji, žinoma, mane pamatė. Nusišypsojo ir toliau susitelkė į tą vyrą, į kurį žiūrint jos akys švietė.

Po poros savaičių mes su ja gulėjom terasoj ant gultų, buvo viena pirmųjų karštų dienų šiais metais. Vakar šventėm jos ir vyro vestuvių metines. Jis visą vakarą kėlė tostus už ją ir kartojo, kad yra laimingiausias vyras, vis dar, ir bus visados. Ir vis glostė jos garbanotus plaukus. O ji jam šypsojosi. 

Gulėjom mes terasoj, gėrėm šampą su sultim, berods baiginėjom antrą ar pradėjinėjom trečią butelį ir ji tada paklausė manęs ar aš tikiu meile.

Tai ne, netikiu aš meile, tikiu įsimylėjimais. Bet ne meile iki mirties ir laiminga santuoka iki mirties.

- Labai daug knygų perskaičiau apie tai, kas yra meilė. Tų visų protingų, psichologinių. Tai sureikšminam mes gi tą meilę, nes tikimės drugelių iki visados. Ane?

Ane.

- Einu pas psichologę kartą per savaitę tam, kad suprasčiau, kas su manim negerai. Bet viskas su manim gerai. Nes meilė tai yra rūpestis ir domėjimąsis kitu žmogumi. Brangusis, ar tau šalta? Pagaminau tau pietus, brangusis. Kaip tu išsimiegojai? Draugiškas maisto gaminimas ir namų tvarkymas, pasirodo, tai yra meilė. Ką tu apie tai manai?

Kažkur per skaudžias vietas ji man čia baksnoja. Nes aš po šitos išvados mečiau psichologę, su kuria irgi ieškojom atsakymo, kas su manim negerai.

- Man 31 metai ir aš buvau įsimylėjusi 4 kartus. Nekalbu apie tą nuostabiąją meilę, kalbu apie įsimylėjimą. Kai apkabindavau jį ir galvojau, nieko man nebereikia tik tavęs. Ir žinai, po pusmečio, metų, dviejų, tai praeina, tada būna ilga buitis, tarkim ėjimas viena kryptim, taip tai vadinasi, tada aš ką nors sutinku ir įsimyliu vėl. Ir galvoju, kad dabar jau bus kitaip. Nes dabar viskas taip ypatingai.

Ji atsistoja nuo gulto ir nueina padaryti mums dar šampo ir sulčių kokteilių į tas puslitrines taures. Žiūriu pro akinius nuo saules į jos šlaunis, kurių nedengia trumpučiai šortai. Akimirką net kilsteliu nuo gulto. Nejau ši nuostabi moteris turi truputį celiulito? Rimtai rimtai? Šita mano deivė irgi žmogus?

- Bet visada viskas bus ypatingai metus arba du. Dabar aš vėl jaučiuosi įsimylėjusi. Tu neįsivaizduoji. Kaip aš jo pasiilgstu...  Būnam va su vyru namie, jis manim rūpinasi, šnekina, o mano akys vis krypsta į telefoną, o mintys visai kitur ir aš esu tokia bloga žmona, tokia bloga. Ir man taip bloga, kad aš jam bloga žmona, bet nieko negaliu sau padaryti. Nieko.

Ir užsiverčia savo taurę. Aš stebiu kitą pievos pusę, kur jos vyras kepa mėsą ir šiek tiek nusiraminu, kad sodas pakankamai didelis, jis nieko negirdi. Apie savo mylimą blogą žmoną.

- Ir aš taip bijau, kad tai niekada nepasikeis. Bijau, nugyventi šitą gyvenimą taip ir neradusi įrodymo, kad meilė tai nėra vien tik draugiška buitis ir saugumas. 

Abi kartu užsivertėm savo taures. 




antradienis, kovo 31

sėdėdama šalia tavęs, aš užsirašinėju tave

Šiandien nuo 7.30, kai dar gerokai girta kėliausi ir keikiausi supratusi, kad mano mašina visai ne mano kieme ir visai nelaukia nuveždinti manęs į darbą, svajojau apie tą akimirką, kai bus 18.00 ir aš jau gulėsiu po visais savo adijalais ir miegosiu iki ryto. Vėluoju jau geras keturias valandas, bet mano mobile note plyšta nuo minčių, kurios turi būti kažkam išsakytos, nors totaliai nėra niekam įdomios. Kaip ir mano galva ribota mintims, taip ir mobile note ribotas. Išsakai mintį ir delete, o tada gyveni toliau.

Vakar man taksistas sakė, vyrai yra silpnesni psichologiškai, vyrai įsimyli, vyrai palūžta, vyrai nuleidžia lėktuvus į kalnus, nes jiems liūdna. Po to aš dar sedėjau 10 min jau parvežta namo ir toliau labai daug jo klausinėjau ir galvoj man sukosi mintis, kodėl tu taksistas, o ne protingų paskaitų norintiems būti protingais visokiems vadybininkams ir vyr. specialistams dėstytojas? Bet nepaklausiau kodėl. Kiekvienas žmogus yra mažas pasaulis ir labai įdomi istorija. Reikia tik jo paklausti.

D manęs klausė, kaip manai, kiek ilgai tu šitaip bendrausi su broliu? O aš šiandien brolio klausiau, kaip manai, kiek ilgai mes taip bendrausim? O jis man neatsakė. Bet žiauriai gera žinoti, kad aš turiu vieną vyrą gyvenime, kuris niekada neišeis šiaip sau, kuris neiškeis manęs į kažką geriau, kuris nepaliks manęs, nes išsigąs, kad aš jam per daug reikalinga ir kuris visada bus. Arčiau ar toliau, bet bus man.

Gėriau alų ir valgiau belgiškas bulves bare Trakų g., o padavėjas ten buvo visiškai girtas ir niekaip nesugebėjo pakeisti kasos aparato čekių juostelės. Ir aš žiūrėjau kaip tas Vyras, gėręs su manim alų keitė jam kasos aparato čekių juostelę ir šypsojausi iki ausų. Ir prisiminiau kaip mano Jis man kažkada sakė, tu man nebesišypsai. Tu visada šypsaisi pamačiusi J, pamačiusi M, pamačiusi kitą M, pamačiusi juos visus, bet nebesišypsai šitaip man ir aš labai pavydžiu jiems tos šypsenos. O aš tada jam sakiau, jei tu niekada nebūtum buvęs mano, aš taip šypsočiausi ir tau, pakibčiau tau ant kaklo vidury miesto vidury šeštadienio nakties ir sakyčiau, kaip aš nesveikai tavęs pasiilgau ir bučiuočiau tau skruostus, nes mus sietų prisiminimai apie santykius, kurių niekada nebuvo. Ir tuose santykiuose niekada neįvyksta nieko blogo, nes kas būtų buvę būna tik geri dalykai.
Ir tas girtas barmenas, ir alus labai ten visur tiko labai tikram Pirmadieniui.

Sėdėjau ten ir mačiau merginą kitoj gatvės pusėj, sėdinčią namie ant palangės, sėdinčią lange ir kažką veikiančią ir vis pasižiūrinčią į šalto pavasario pilną Trakų g. Ir man ten kvepėjo tuo geruoju vienišumu, kuris yra liūdnas, bet toks romantiškas, kad vis kažkodėl norisi grįžti į tą būseną ir dar pabūti. O ta mergina matė irgi merginą lange, kuri sėdėjo pilnam bare pirmadienio vakarą ir buvo pakibusi kažkokiam Vyrui ant kaklo ir šnabždėjo jam į skruostus dalykus, kurie būtų jeigu būtų.

O D šiandien man sako, aš noriu tavim rūpintis, noriu suvynioti tave į adijalus ir saugoti, kad jaustumeis saugi. Ir aš jam sakau, saugi? 2 dienas? Ir galvoju, kaip nesaugiai jautiesi žinodamas, kad esi saugus lygiai 2 dienas, o paskui viskas bus kaip buvo. O paskui guglinau kas ten yra iš tikro sakoma apie laikinumą? Ar pastovumą? Nėra nieko pastovesnio už laikinumą ar nėra nieko laikinesnio už pastovumą? Nes mano gyvenime laikinumas išlieka ilgiausiai, o pastovumas trunka labai trumpai, ir 2 dienos tęsiasi metų metus. Ir D man sako, tada tu būsi šalia ir nenorėsi būti niekur kitur. O aš nesugebėjau atsakyti, kad aš visada būdama šalia tavęs nenoriu būti niekur kitur ir aš jau buvau pamiršusi kas tas jausmas yra, bet puikiai atsimenu į ką tas jausmas demonizuojasi paskui ir kaip daro skaudžiai, bet ačiū, kad man priminei kaip gali nesinorėti būti kitur. Net jei nesu apkamšyta adijalais ir visai nesijaučiu saugi.
Ir šiandien viena vakarieniaudama ir žiūrėdama į savo Vilnių, kur leidosi mano oro uosto lėktuvai, galvojau apie tai kaip norėčiau sėdėdama adijaluose valgyti su tavim sumuštinius su batonu, margarinu, daktariška dešra ir pomidorais. O tie lėktuvai leidosi ir leidosi, ir blem, ėjau šnd darbe koridoriais, kur stovėjo didžiulės išardyto lėktuvo dalys, šviežiai nudažytos, ir mano kūnu ėjo šiurpuliai, kad aš tikrai tikrai tikrai dirbu ten, kur koridoriuose stovi pastatytos lėktuvo dalys.

O dabar sėdžiu tuose adijaluose viena, vienas adijalas yra labai šiltas rudas, kitas- ryškiai oranžinis ir švelnus, o trečias tiesiog šiaip languotas ir taip gera būti šitoj tyloj, net nereikia miego, aš ilsiuosi. Ir prisimenu man kažkada pasakytą frazę, tu gyveni taip, lyg kiekviena diena būtų tavo gimtadienis. Bet kiekviena diena ir yra mažas mano gimtadienis. Apskaičiavus pagal visas mano sugalvotas formules, aš esu lygiai 83 proc. laiminga, o į mano laimę įeina adijalai, tyla, šnabždėjimai į skruostus, taksistai, kurių galiu klausytis išsižiojusi, brolis, pirmadieniai sėdint lange, lėktuvų dalys koridoriuose ir šiaip visko labai daug.

Šiandien sakiau broliui, nustok strateguoti gyvenimą, pradėk gyventi.




pirmadienis, kovo 16

ryžų merginų niekas nebučiuoja

Aš labai dažnai pastebiu, kiek daug naujų suvokimų, atradimų ir vertybių persivertimo iš kairės į dešinę ištinka bėgant laikui.
Vienas iš mano jaunų dienų vaikinų, kur dar vaikščiojom jaudinančiai susikibę už rankų ir ilgai ilgai nedaviau jam bučkio, nes bijojau, kad nemoku bučiuotis, parašė man: žiūrėk ką radau. Ir atsiuntė kelias foto mano meilės laiško, kurį rašiau jam ranka ant popieriaus, 2 lapus, iš abiejų pusių, nes mus kankinančiai ir nepakeliamai 3 mėnesius skyrė 3000 km. Rašiau prieš lygiai 10 metų. Prieš atsidarydama pirmą nuotrauką, išėjau apeiti kelis ratus aplink ofiso koridorius. Jei rūkyčiau, būčiau dar ir parūkiusi. Susikaupiau, prisėdau ir grįžau 10 metų atgal.

Mėgstu šnekėti su žmonėmis ir klausytis jų istorijų, jų išmokimų, jų gyvenimo pokyčių. Ypatingai mėgstu išgirsti ką nors tokio, po ko man kyla mintis- blem niekada apie tai nepagalvojau.

Visada, kai eidavau pas kirpėją, rinkdavausi tokią, kuri manęs nešnekins. Kad galėčiau užsimerkti ir tyliai mėgautis kaip kažkas liečia mano plaukus. Mano kirpėja tuo man ir patiko. Ji niekada manęs nešnekino, nieko neklausė, nieko nepasakojo. Kol vieną kartą, gal po 3 metų tylėjimo, tą dieną kai to labiausiai reikėjo, ji man pradėjo pasakoti savo gyvenimo istoriją. Su daug atsakymų man. Tada sėdėjau ir galvoje tiesiog sproginėjo vienas po kito- blem niekada apie tai nepagalvojau.

Grįžau 10 metų atgal ir pamačiau save tokią, kokios dabar neliko nė mažiausio lašelio. Tokią įsimylėjusią iki nebegalėjimo, pasiilgusią iki skausmo, baisiai susirūpinusią ar bus jis man tuos ilgus tris mėnesius ištikimas, ar nepabučiuos kitos, užsidėjusią ant akių didžiulius rožinius širdies formos akinius ir sėdinčią ant turbūt ryškiai pykinančiai rožinio debesėlio. Po laiško skaitymo būčiau ėjusi dar parūkyti, jei rūkyčiau.

Kur dingo toji aš?

Kai šį kartą dažiausi plaukus, po to kai visa besiplaikstanti iš susijaudinimo paprašiau man įmaišyti į dažus pačio ryškiausio ryžo atspalvio, ir po to kai kirpėja man jo įmaišė, tai po viso to ji pasakė: “Tavo akys šviečia”.

Dažnai būna, kad įstringa kokia viena frazė. Aš turiu galvoje prisikaupusi tokių frazių, dažnai jos būna pirmą ir vienintelį kartą matomų žmonių. Viena iš tokių, darbinės fotosesijos metu fotografo tarsteltas “tavo akys nešvyti”. Tada pagalvojau, blem, koks stuobrys. Bet dabar žinau, jos tada ir nešvytėjo.

Aš labai mėgstu žiūrėti žmonėms į akis. Dažnai, kol dar žmonės gerai manęs nepažįsta, nuolatos nusuka žvilgsnį arba paprašo nebespoksoti. O žiūriu, nes daug matau akyse. Ir ne kūno kalbą reikia studijuoti, o akių kalbą. Žmonės per daug dabar gudrūs, nes patys išstudijuoja kūno kalbą ir žino, ko nedaryti arba kaip tik ką daryti reikiamoj vietoj reikiamai meluojant. O akyse kažkas matosi. Labai matosi susižavėjimas. Labai matosi akimirka, kai išnyksta paskutinis susižavėjimas. Ypač matosi laimė. Ji veržiasi pro kraštus ir apšviečia viską.

Man atrodo, tikėjimas begaline meile ir ištikimybe blėsta su kiekvienais metais. Jei dabartinė aš pasišnekėčiau su savimi prieš 5 metus, ar juo labiau prieš 10 metų, ta mergaitė su rožiniais širdies formos akiniais ant ryškiai pykinančio rožinio debesėlio nusiplėštų akinius ir graudžiai apsiverktų , o po to imtų melstis visiems dievams, kad niekada netaptų savimi po 10 metų.  Ir gal net nukristų nuo rožinio debesėlio.

Bet aš visai nenoriu gvildenti tos temos, kas yra meilė, ar išvis yra meilė ir apie ką mes čia šnekam, apie meilę ar apie įsimylėjimą.

Nes įsimylėjimai yra, jie gyvenime labai reguliarūs. Tik vieni su jais tvarkosi vienaip, kiti- kitaip. Tada prasideda temos apie ištikimybę.

Kirpėja dažydama man plaukus ta spalva, kur įmaišyta pačio ryškiausio ryžo atspalvio, šnekėjo. Žinai, visada žmonės gyvenantys kartu 20, 30 ar 50 metų, sako, oi visko buvo. Ką tu galvodavai, kas yra tas viskas? Kad jie pasipykdavo dėl neišplautų indų, dėl to, kad vyras grįžo išgėręs ne vieną, o tris bokalus alaus, ane? O dabar supranti kas tas viskas? Ir jis buvo įsimylėjęs ne ją, ir ji turbūt buvo įsimylėjusi ne jį, bet tas įsimylėjimas išblėsta ir grįžti ten, kur gera- namo. Ir visi tai supranta, visi žino, kad taip yra, bet niekas apie tai nekalba garsiai. Ir ne kiekviena šeima, nors ir prisiekė, “ir varge, ir džiaugsme…”, padeda vienas kitam ištverti šitą vargą. O jei padeda, tai švęsdami sidabrines ar auksines vestuves sako, oi visko buvo. Bet sėdi dabar susikibę rankomis ir šypsosi vienas kitam. Ir švenčia sidabrines ar auksines vestuves.

Ar meilė yra tai, kad gali išlaukti savo žmogaus įsimylėjimus?

Ir kai viso to klausiausi, galvojau, tai kodėl taip sunku atleisti neištikimybę, jei ištikimybės pasaulyje nėra? Na yra, vienetai. Bet, manau, būtų sudėtinga atrasti ilgiau kartu pabuvusius du žmones, kur net pusei minutės nebuvo įsimaišęs trečias žmogus.
O apie dvasinę neištikimybę tai čia neverta net pradėti kalbėti. Nes neaišku kas vis tik blogiau. Vienas girtas kartas ar tavo žmogaus mintyse apsigyvenęs ne tu ir neišsikraustantis iš ten mėnesius, metus…

Aš esu labai gerai pažįstama su neištikimybe. Aš buvau neištikima, man buvo neištikimi, su manim buvo neištikimi. Man skaudėjo, man nerūpėjo, aš dariau skaudžiai. Skaudėjo ir man, ir jam, ir jam, ir jai. Ir visam pasauliui skaudėjo. Ir prieš kelis metus aš dėl to raičiausi iš skausmo. Dabar apgalvoju viską pragmatiškai, susidėlioju pliusus ir minusus, pagalvoju dar ir gyvenu toliau. Ir nė už ką negrįžčiau į prieš kelis metus. Skauda ten.

Mano Brolis mano Vyro klausė: “O tu nenorėtum visko žinoti apie ją? Nenorėtum atvirų santykių?” Vyras pradėjo garsiai (savo labai labai gražiu juoku) juoktis: “Tikrai ne. Aš dar noriu su ja gyventi”.


O plaukai nesigavo ryži. Pačio ryškiausio ryžo atspalvio buvo įmaišyta per mažai.

trečiadienis, sausio 7

taisyklės

Šiandien A rašiau: man atrodo, kad man yra užaugę sparnai ir aš tuoj kur nors nuskrisiu ir išsitaškysiu. A tai sukėlė didžiulę šypseną, bet man nekelia šypsenos.
Man norisi įlipti į aukščiausią sieną, norisi išgerti kelis butelius vyno, norisi muzikos taip garsiai, kad paskaustų galvą. Dar norisi važiuoti greitai, mokytis užsinešti ant posūkio, klykti kažką garsiai, mylėti taip, kad skaudėtų ir prašyti dar ir dar. 4 ryto šokti virtuvėj vienai, nes tai man patinka labiau nei rašyti diplominį. Diplominį? Kokį diplominį?
Matyt, kaip pasakytų mano psichologė, tau atėjo laikas sudraskyti tas ribas, kuriomis leidaisi suvaržoma ir grįžti prie savųjų ribų. Tų, kur nėra.
Įsivaizduokit, jums lieptų gyventi pagal 1587 taisykles. Griežtai. Kaip greitai sulaužytumėt bent vieną iš jų?
O pagal kiek taisyklių gyvenat dabar?
Aš manau, kad pagal vieną milijoną ir dar kelis šimtus. Aš gyvenu.
Ir tuoj kurią nors sulaužysiu.

Mano vyro draugai manęs nemėgsta. Aš jau stengiuosi su jais nebesusitikti, nes pavargau nuo blogos savijautos, o kartais ir ašarų grįžus. Nes vienas jų gyvena pagal dešimt milijonų tūkstančių rinkinių taisyklių ir mano vienas milijonas su keliais šimtais jam yra visiškai kažkas nesuvokiamo ir pasileidusio. Nes jo tiesa yra vienintelė tiesa visose galaktikose (neseniai sužinojau, kad mes gyvenam paukščių tako galaktikoj. Kvailutė, ane?). Ir nepatinka parėjus namo kartais net apsiverkti.

Aš leidau sau pakviesti savo M pasimatymą. Jis man parašė: oi ne, mūsų pasimatymai blogai baigiasi, paskui abu geriam daug alkoholio. Tai mes nuėjom į susitikimą. Ne pasimatymą. Juokiausi iki ašarų, glosčiau jo plaukus, šypsojausi iki ausų ir neatsimenu kada buvau tokia kokia buvau.

Sakiau jam, žinai ką, mano vyro draugai manęs nemėgsta, jie niekada manęs nemėgo, jų kompanijoj aš kaip kokia kosmonautė.
O jis man sako, bet tu esi kosmonautė, dieve, tu tokia kosmonautė...

Ir tai buvo toks komplimentas. Kodėl kosmonautė vienur aš esu gerai, o kosmonautė kitur aš esu negerai?

Sakė, kad kai Saturnas grįžta ten, kur Saturnas buvo, kai tu gimei, labai daug vertybių susivarto galvoj ir tada tu pagaliau subręsti. Arba ne. Jei ne, tai subręsi po dar tiek pat nugyventų metų. Kodėl, kai man reikia bręsti, aš jaučiu nesveiką nostalgiją tiems miglotiems vaizdiniams savo galvoje, kur labai šoku, geriu žalias devynerias iš butelio, naudoju ledukus ne pagal paskirtį ir žiemą pareinu basomis namo, nes pavargau nuo savo aukštakulnių? Bet tie vaizdiniai tokie migloti ir atrodo tokie buvo seniai, kad net nebuvo.

Po susitikimo kitą dieną M gėrė daug viskio. Aš daug vyno. Kodėl jo prisipažinimai, kad jis kažką padarė ne taip yra visai nereikalingi? Kas čia per pomėgis kapstytis ir ieškoti kaltų? Kalti būna visi, ir mes, ir dievai, ir ne taip išdėstyti norai, ir kantrybės trūkumas, ir nesveikas noras, kad kas nors apkabintų mane dabar, o ne kada nors, kai norės. Tai gal tiesiog nereikia daryti kažko šūdinai ne taip, o paskui gerti viskį iki ryto?

Bet visada labai padeda naujas sijonas arba suknelė. Ko tik moteris nepadarytų dėl naujo sijono... Kokios tik blogos nuotaikos nepataiso naujas sijonas.

Mano galvoje dabar gyvena meilės romanai, Mano demonai šiandien vaidina meilės romanus. Moteris, kurios sėdi parimusios ir žiūri į vyrą, kuris valgo sriubą. Ir sako, jam, valgyk, valgyk, gal dar duonos? O tas vyras valgo, nori duonos, aišku, nori. Ir taškosi, ieško savęs, myli ir nebemyli, žino ko nori, tai ne tavęs, nežino ko nori, gal tavęs, daužo širdį sau, nors ne, savo neturi, daužo tau, o ta moteris, sudaužyta širdim sako, ateik, išvirsiu tau šiltos sriubos, kaip šalta lauke... Man atrodo, aš gimiau vyru.

Psichologė sakė, aš nežinau kas yra meilė. Aš žinau. Aš ne-svei-kai myliu gyvenimą. Kaip kad mylėjau vyrą, žiūrėjau į jį ir galvojau, bl man nieko nebereikia, tik šito. Taip žiūriu į gyvenimą. Blet, man nieko nebereikia, tik šito gyvenimo.

Ir gal naujos tašės, nes, mačiau, atvežė naujų, ryškiai mėlynų.