antradienis, lapkričio 4

apie sielos draugelius

Vakar netyčia akys užkliuvo už eilinio gražaus paveiksliuko, tokio, kuris turėtų įkvėpti, kuriuo galima pasidalinti fb ar instagrame, ir džiaugtis kiekvienu patinka ar kiekviena širdute, lyg tai būtų mano pačios kūryba. Tai maždaug kažkas tokio: "The Buddhists say if you meet somebody and yours heart pounds, your hands shake, your knees go weak, that's not the one. When you meet your soul mate, you'll feel calm. No anxiety, no agitation." (Norėjau parašyti lietuviškai, bet, kaip visada, pritrūksta man lietuviškų žodžių. Vienas angliškas žodis tampa kokiais trimis lietuviškais. Tai va- Budistai sako, jei sutinki savo tą tikrąją antrą pusę ir tavo širdis ima daužytis dvigubai greičiau, rankos dreba, o keliuose pasidaro taip silpna, kad norisi prisėsti, tai nėra tavo antroji pusė. Kai sutinki tą tikrąją antrą pusę, tampa ramu. Jokio nerimo. Jokios panikos.)
Man aišku prisireikė googlinti ir ieškoti ką dar apie tai sako budistai, nes kad ir kaip patiko, šiek tiek nustebau, kad budistai patarinėja apie tokius reikalus. Tai pasirodo, budistai taip nesako. Jei jie ką nors apie tai ir šneka kur nors patyliukais, tai tik tiek, kad "Your soul mate is you".
Oi blem, pagalvojau. Ir nuėjau miegoti.
Naktis buvo viena iš tų, kai kas valandą pabusdavau ir sunerimdavau, kaip aš čia iki šiol neužmigau, tada vėl užmigdavau, arba spėdavau ką nors apsvarstyti, ir vėl nubusdavau, ir vėl pagalvodavau, nu nejau dar nemiegu? O ryte valandą stovėdama mistiniame kamštyje pratęsiau mąstymus toliau.
Kiek laiko mes laukiame kito žmogaus, kuris ateis į mūsų gyvenimą ir staiga jį pavers geru? Kiek laiko praleidžiame beverčiuose santykiuose, nes kvailas įsitikinimas, kad čia tikrai tas žmogus (nors kad jis ne tas, aišku, ne tik aplinkiniams, bet slapta net tau pačiai?), o išėjus iš jo kaip bus tuščia ir tiesiog neįmanoma toliau gyventi? Kodėl 90 proc. merginų būtinas kažkoks vyras šalia, kad tik jos pajaustų gyvenimo džiaugsmą? Ir kodėl mes įsimylim kažką, ko šiaip jau neįsimylėtume jokiais būdais, bet va imam ir įsimylim, nes įsimylim meilės jausmą, tiesiog. Ne žmogų, o galimybę mylėti ir būti santykiuose, kurią jis suteikia. Ir ateina tas žmogus... ką jis padaro, kad gyvenimas tiesiog nušvinta visomis spalvomis? Suranda veiklos? Įjungia gyvenimo džiaugsmą? O kas bus, jei jis išeis? Viskas vėl taps pilka?
Aš pati labai ilgai buvau ta mergina, kuri įsivaizdavo, kad mano akyse žiburiukus uždegti gali tik vienas žmogus, va tik jis vienas žino, kur yra tas klikt mygtukas. Ir aplink mane dabar tiek nuostabių merginų, kurios yra vienos arba yra su vyrais, su kuriais geriau nebūtų ir laukia, plačiai atmerktomis akimis, kol pagaliau sutiks JĮ (arba JIS pareis pagaliau iš darbo ar iš alaus pagėrimo su draugais) ir padarys ją laiminga... Visai neseniai, viena iš tų nuostabių merginų, pasakė, kad išsiskyrė su draugu, su kuriuo draugavo daug metų, o man taip norėjosi ją apkabinti ir pasakyti: "oi kaip sveikinu". Lygiai taip pat ji kažkada pasveikino mane.
Aišku, lengva man šnekėti. 
Skaičiau senus emailus, ir pajutau tą nesutramdomą jėgą, traukiančią mane atgal į duobę, kurioje dar palyginus neseniai buvau. Greitai išjungiau ir el. paštą, ir kompą, ir telefoną, kad jame el. paštas netyčia neatsidarytų ir nuoširdžiai, žiūrėdama į savo oranžinę sieną, pagalvojau: o dievai, kur aš buvau???? Ir tą akimirką pasidarė ir gėda, ir pikta, ir liūdna, ir užsimaniau sau spirti šiknon, už tai, kad leidau sau ten būti, ir užsimaniau save apkabinti ir paglostyti, už tai, kad ten nebesu. 
Nes ta skylė pilve taip skaudėjo, kad nepadėjo nei vaistai, nei alkoholis, nei šokiai iki ryto, nei įsivaizduojamos draugystės, nei juo labiau rytinės pagirios po šokių iki rytų, nei fizinės, nei moralinės. Kodėl? Nes aš buvau pamiršusi mylėti save. O įsivaizdavau, kad tik jis gali užpildyti tą skylę. Arba kitas jis. Arba dar kitas jis. Kas nors, tik ne aš. 
Aš visada žavėjausi savo juo dėl to, kaip jam gerai buvo su savimi. Tiesiog. Jis jautė visišką pilnatvę būdamas pats sau, susirasdavo sau veiklos, užsiėmimą, draugų ar dar kažko, bet visur, ką jis beveikdavo, jam ten buvo gera, nes toje veikloje buvo JIS. Todėl nuobodžiam vakarėly jam nebuvo nuobodu, važinėjantis dviračiu jam netrūko draugijos, žiūrint filmą namie lovoj geriausias jo kompanionas visada buvo katinas. Ir niekada jam nereikėjo KO NORS, kad užpildytų tuštumą viduj. Tuštumos jo viduj nebuvo. 
Kažkada primygtinai gal penkis kartus iš eilės klausiau: "Tu tikrai gyveni gerai?", laukdama iš jo atsakymo: aišku, kad ne, kaip aš be tavęs... O gavau tą paprasčiausią- aš TIKRAI gyvenu gerai, čia gi AŠ. 
Ir jis tikrai gyvena gerai.
Neseniai apie tai mąstant atėjo suvokimas, kad visi mano vyrai turėjo stiprų tą bruožą- jie buvo patys sau draugai. Nors vienas jų gyveno savo pilnavertį gyvenimą imdamas iš jo viską, kitas- paras nemiegodamas ir krapštydamasis su motociklais, trečias- gulėdamas lovoj prieš tv. Ir visada kiekviename jų tuo žavėjausi. Nors iš kitos pusės oi kaip tai sunku, nes tokiam vyrui niekada nereikia kažko, t.y. tavęs iki visiškos pilnatvės. Jis jau gyvena pilnatvėje, o tu gali būti šalia, jei nori. O jei nebūsi, gal ir pritrūks tavęs, bet trumpam. Nemirtinai. Neatsivers jokia skylė.
O turbūt beveik visoms mums atsiveria toooooookios skylės pilve, ne? Ir reikia tiek ašarų išverkti, tiek pastangų įdėti į paieškas, kad pagaliau tą skylę vėl užpildytume...

Ir man, visai tokiai su skyle viduj, truputį buvo šokas apsigyvenus su vienu tų vyrų. Kuris lyg ir turėtų pildyti tą mano skylę viduj, o va laiko tai jam nėra, užsiėmęs savo pilnatve. Iš pradžių mėginau gyventi jo gyvenimą, bet supratau kaip labai tai ne man. Ir tada išaušo ta didžioji diena. Aš atradau save. 
Iš tikro neatsitiko tai per vieną dieną, prasidėjo labai pamažu ir jau gan seniai. Ėmiau mėgautis laiku, kurį praleidžiu viena bėgiodama. Tada ateidavo koks vakaras, kai reikėjo vienai pabūti namie. Sąmoningai neieškojau kompanijos kur ir su kuo nulėkti vakarienės, vis kartodama mintyse- bėgiojant man būna gerai ir vienai, tai kas čia per panika? Grįždavau, pabūdavau ir būdavo gerai. Ir pamažu tai įsibėgėjo. Išmokau viena nueiti pavalgyti ir atsigerti ko nors skanaus. Be žurnalo. Išmokau viena važinėtis dviračiu. Netgi buvau nusipirkusi bilietą viena nueiti į teatrą, bet paskutinę minutę planai pasikeitė. Kartais sėdu į mašiną ir išvažiuoju viena pasivažinėti ar atsigerti kavos mašinoj man labai gražioj vietoj. Šį savaitgalį praleidau viena namie, buvau bėgioti, rašiau diplominį, skaičiau ir susivokiau, kad jau virš paros niekam neištariau nė žodžio. Ir kaip mane tai džiugino. O dabar pas mane tiek veiklos, tiek reikalų, kad vyrą sutinku namie jau miegantį, pabučiuoju, ir sėdu prie savo knygų ir užrašų knygučių, nes tiek dar reikia nuveikti... Taip, pasigyriau. Neseniai sėdau į mašiną ir suėmė kažkoks nerimas, kad kaip nenorėčiau va imti ir šiandien numirti, nes man tiek dar reikia nuveikti, tiek dar gerų rytojų manęs laukia. 

Ir kaip keista, kad ta skylė užsiveria su ateinančia vidine ramybe. O gal ne keista. Gal savaime suprantama.

Paprieštarausiu pati sau- lengva tau kalbėti, kai žinai, kad po savaitgalio vis tiek grįš vyras arba žinai, kad grįžusi rasi jį miegantį. Taip, lengva. Bet lygiai taip pat žinau, kad ne jis sutaikė mane su savimi, o aš pati susitaikiau. Ir ne jo dėka aš ryte nubudusi galvoju ką gero veiksiu šiandien, o savo dėka, savo susigalvotos veiklos dėka. Nes aš pati sau įsijungiau klikt mygtuką, nes jam iki to mano mygtuko....... 

Labai seniai norėjau lankyti jogą. Dabar lankau ir myliu. Ypač myliu turbūt mėgstamiausią jogos mokytojos frazę: "Išjunkit protą, paleiskit mintis, jos tegu ateina ir išeina. Išjunkit protą, o tada viskas išeis. Trukdo tik protas". Savaitgalį nubėgau savo šių metų rekordinį kilometrų skaičių vien todėl, kad išjungiau protą. Nustojau skaičiuoti ratus, nepliusavau jau nubėgtų ar dar likusių kilometrų, nelaukiau kada pradės skaudėti kelius. Bėgau ir žiūrėjau kiek daug prikritę lapų po kojomis, žiūrėjau ar neužkliūsiu už šaknų išlindusių iš žemės, kvėpavau giliai, kiek išeina, žiūrėjau į dangų ir į upę, pamačiau, kad upėje yra sala, kurios nebuvau mačiusi, jaučiau kaip šaltas oras teka iki plaučių, girdėjau muziką, kvėpiau orą, o vėl sala, dainavau muziką, kvėpiau orą... Paskui, kai protas įsijungė, norėjosi nukristi, bet tai išjungi jį vėl ir vėl viskas gerai.

Todėl mielos mano nuostabiosios draugės, uždekite žiburėlius akyse pačios sau. Labai linkiu kiekvienai iš Jūsų, pažiūrėkit į save iš šono dabar, kad nebūtų tokio sukrėtimo ir tokios gėdos dėl savęs, kaip kad man buvo. Įsimylėkit meilės jausmą sau. Gal tai ir bus pilnatvė?

O grįžtant prie tos pirmosios minties apie sielos draugelius :) įsivaizduokit, kaip turėtų būti sunku gyventi su žmogumi, kuris kasdien pareina namo, o tave pradeda purtyti, adrenalinas trenkia į smegenis, rankos sudrėksta, kojos sulinksta, širdis mėgina išlipti per gerklę... Ryte pabundi ir vėl tas pats. Košmariukas tiesiog, koks šokas organizmui. Geriau tikrai toks vyras, šalia kurio tampa ramu :)

p.s. negaliu nepasidalinti. Šiandien daug sapnavau ir sapnavau ne savo vyrą. Mes su juo daug kalbėjomės, kažkur keliavome, vėl kalbėjomės, žodžiu, pilna reikalų ten vyko. Ir tada pabudau, savo namie, savo lovoj, kartu su juo. Ne savo vyru. Dar pačiupinėjau jį, ar čia tikrai jis. Sumurmėjo kažką ir apsikabino. Buvo jis. Pažiūrėjau į laikrodį jo telefone, buvo 5.35. Ir tada pabudau. Apsidairiau, miegojau viena. Dar apčiupinėjau kitą lovos pusę. Tikrai viena. Pažiūrėjau į laikrodį savo telefone, buvo 5.35. Kažkaip nebeužmigau. 

3 komentarai:

  1. Kaip gerai susiskaitė. Iš kur tiek minčių ir tokios patirties.

    Indra

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kai parašei, susimąsčiau, iš kur tiek patirties :)
    Turiu jau 11 metų patirties draugavimo.
    Stebiu žmones ir labai mėgstu pati sau panagrinėti ką pasakė, ką pagalvojo, kodėl pagalvojo, ką darys toliau :)
    Niekada nesirinkau vyrų, su kuriais paprasta. Kažkodėl visi pas mane tokie, kurie būtų labai džiugiai sutikti bet kokio psichologo kėdėj. Tai va ir smaginuosi :)))

    AtsakytiPanaikinti
  3. Oi koks geras blogas ir koks geras įrašas! Puikūs nauji atradimai.

    AtsakytiPanaikinti