ketvirtadienis, spalio 9

truputį apie mašinas ir panašios tiesos

Šiandien A sakė, mano vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų yra valgyti. Važiavau iš jos ir galvojau, mano vienas iš trijų didžiausių malonumų- vienai vairuoti vakare Vilniuje. Turi būti būtiniausiai visos sąlygos- Viena. Vairuoti. Vakare. Vilniuje. Mano keturi V.
Vairuoti aš myliu iš esmės. Dar palyginus neilgai tai darau, tai tarkim, tiesiog nenusibodo. O gal tai mano kraujyje ir nenusibos niekada.
Ir nebūtinai vakare.  Vien iš važiavimo į darbą aš galiu suprasti kokia bus mano diena.
Jei važiuoju ramiai, pirma juosta, nemėgindama kur nors nulėkti, nuskristi, įleidžiu norinčius įvažiuoti, persirikiuoti, padėkoju pamirksėdama, tada suprantu. Viskas yra gerai.
Kad šiandien nebus gerai, pagaunu tą supratimo akimirką maždaug trečią minutę po išvažiavimo iš kiemo, lėkdama gal 30 km/h greičiau nei galima arba prilipusi prie kažkieno galo per pusmetrį ir neatsilikdama nė penkiais centimetrais, arba nerasdama sau vietos tarp trijų juostų, nes o dievai, visomis juostomis niekas neviršyja greičio nė trupučio ir man nėra kaip nuskristi... O jau nešneku apie kitų mašinų įleidimą į savo juostą iš kokios greitėjimo juostos ar šiaip posūkio. Jiems tiesiog nebūna atleista už tokį įžūlų norą.... Ir nėra taip paprasta pagavus tą suvokimą imti ir nustoti pykti. Dabar. Beveik sakyčiau praktiškai net visiškai neįmanoma.
Ir aš be proto myliu tą pirmą būseną. Man patinka į viską žiūrėti ramiai, neskubėti, padėkoti, pamirksėti, net nusišypsoti nepažįstamiems, kuriems galbūt sunkesnis rytas nei mano. O gal lengvesnis, tada šypsosi atgal. Ir aš be proto myliu tą nerašytą taisyklę padėkoti pamirksint avarinėmis. Kartais tik pasimetu, ar čia verta dėkoti, ar čia mane įleido, ar aš užlindau ir dar pasityčiodama dėkoju. Bet jei užlenda prieš mane ir pamirksi, tai mašinai iškart viskas atleista. Aš net beveik tampu draugais, su tuo, kuris man pamirksi avarinėmis. Kad visada būtų taip paprasta susirasti draugų...
Ir lygiai taip pat, kai manęs neįleidžia, raminu savo staigiai pašėlstančius demonus, tam žmogui šiandien tiesiog labai bloga diena, labai. Ir tikiuosi tik diena, o ne gyvenimas. Nes kaip liūdna turėtų būti gyventi su tokia neapykanta visiems aplink, kokia būna man tomis blogosiomis dienomis.

Stovėdama prie šviesoforų, nesvarbu tamsu ar šviesu, mėgstu per priekinį veidrodėlį apžiūrinėti vairuotoją automobily už savęs. Ir vis pagaunu savo mintį, visi man atrodo nelaimingi. Moterys dažniausiai. Net ne nelaimingi. Man visada pakvimpa vienatve ir aš kažkodėl įsivaizduoju, kad ta mergina, važiuojanti kažkur kaip ir aš, važiuos namo ir ten bus viena. Ir jai bus liūdna. Kažin ar ir aš atrodau taip liūdnai. Šiandien, kadangi jau buvau susidraugavusi su vairuotoja už manęs, nes ji mane praleido, aš jai pamirksėjau, nužiūrinėdama ją ir eilinį kartą užuodusi vienatvę, net užsimaniau išlipti iš mašinos, prieiti ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Apkabinti, gal paglostyti nugarą, o gal tiesiog pasakyti. Bus gerai.
O kai jau būnu apžiūrėjusi vairuotoją, o dar dega raudona, apžiūriu praeivius. Ypatingai poras. Ar jis vienas neša pirkinių maišelius, ar ir ji. O gal tik ji. Ką jie apsirengę. Kokia jų tarpusavio kūno kalba. Nors neišmanau aš tos kūno kalbos, bet mano uoslė jautri. Įsivaizduoju dažnai užuodžiantį nuobodulį. Arba ne. Bet tai labai klaidinga. Žinau iš savo patirties. Visada susikibusios rankos dar nebūtinai kažką reiškia.
Ir paprastai tada jau užsidega žalia.

Man patinka važiuojant klausytis muzikos visu garsu. Bet tokios muzikos, kurią galiu klausytis visu kūnu. Kur atrodo skamba ji man galbūt pilve.

Važiuoti ne vienai man labai retai patinka. Aš nemėgstu važiuodama kalbėtis, galiu klausytis nebent kas antro žodžio. Nemėgstu, kai vairuoja už mane, stebi ir aplinkinį veiksmą, ir mano santykį su mašina. Sakyčiau, net stengiuosi tokių pakeleivių nevežioti. Bet labai patinka važiuoti dviese, kai nereikia kalbėtis, užtenka šypsotis, o man dar ir delnus bučiuoja. Myliu.

Man mašina yra beveik viskas. Norėjau sakyti, tik kad dar nesu miegojusi joje. Bet meluoju, esu. Mašina yra geriausia vieta gerti rytinę kavą. Labai gera vieta pasimatymui. Geriausias draugas, kai labai liūdna. Tai viena mano terapijų. Sėsti ir kažkur išvažiuoti. Jei kada prie Forumo ar prie Žvėryno pėščiųjų tilto pamatysit vieną merginą, kuri tris valandas jau sėdi viena ir žiūri į miestą ar bokštą, tai taip, ten aš. Mano mašina yra geriausia vieta verkti ir šaukti, kai labai skauda. Labai patogi vieta bučiuotis ir glostyti. Ir pati pati geriausia vieta būti vienai, pačiai savimi. Tyliai arba garsiai. Mano mašinoj visada galima rasti bent tris poras batų, skėtį, kokį nors šokoladą, kvepalus, statoilo kavos puodelį su šalta nebaigta gerti kavą, šiek tiek smulkių pinigų, lūpų balzamą, adijalą (jei tektų miegoti, gi kaip svarbu).

O dar šiandien, važiuodama namo iš A, pagavau save mylinčią savo Vilniaus šviesas. Visus gatvių žibintus, daugiabučių langus, ir ypač ypač savo bokštą. Vis dar neišmylėtas mano Vilnius, mūsų aistringas romanas neblėsta nė mažo truputėlio. O kad taip su vyrais... paprasta ir aišku, be jokių abejonių.
Paskutinėmis dienomis vis suprantu, kad mano demonai pradėjo džiūgauti. O, kokios šviesos, o, kaip gražu, o, kaip skanu, o, gera vairuoti, o, gera Vilnius, o, gera, o, gera, o, gera, o, gera, o, gera, o, o, o. Kita mano A vakar klausė, tu laiminga? Sakau, aš rami. Ji sako, o ar tai nėra laimė? Neskaitant to, kad liko 3 mėnesiai iki diplominio pridavimo, o aš dar nesugalvojau temos, aš laiminga. Kartais net atrodo, kad per daug, bet pasikapstau ir randu daug visko, dėl ko galėčiau paliūdėti. Bet šiuo metu nesu tam nusiteikusi. Planuoju atostogas, miegu, dirbu pamiršdama nueiti kavos, apsikabinu, šypsausi. Kartais pasikutenu sau pėdas, leisdama bučiuoti man delnus ir uostyti mano kvepalus ir būdama apkabinta. Bet tada grįžtu namo, kur viskas teisinga. Arba sėdu į savo mašiną, giliai įkvepiu, pasidažau lūpas ir įsijungiu muziką visu garsu.



Dievų ten nėra, bet yra Džiugesys, Ramybė ir Pasitikėjimas. Ir šypsena. Visada kažkur tarp pirštų.


5 komentarai:

  1. Jeigu vairuočiau, mano mintys tikriausiai skambėtų labai panašiai. Mane labai ramina ir hipnotizuoja net ir sėdint keleivio vietoje, ypač jei vairuotojas daug nekalba :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aš mieliau laiką leidžiu keleivio vietoje, tada tiek daug visko galima pamatyti, namus, kas juose gyvena, kaip įrengta, kur nubėgo katė, o žiūrėk ar matei lapę, ne tu nematei, nes vairavai - cha.
    O praeivius stebėti smagu, ypač kai eina dviese (nebūtinai poros).

    Indra

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labas :) blogosferoje toks žaidimas siautėja "Best Blogger Awards". Kadangi man labai patinka tavo įrašai ir visada apsidžiaugiu juos pamačius, skyriau tau vadinamąją nominaciją. Mano bloge yra taisyklės ir klausimai, į kuriuos siūlau atsakyti. Jeigu susidomėjai užsuk: http://365affairs.wordpress.com/2014/10/23/best-blog-awards/

    O jeigu ne, vistiek labai laukiu tavo įrašų :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. O dievai! Čia gi mano dekoruotas puodelis, su gražiomis lūpomis, kaip nustebau pamačius :))) kad ir blogerei įteikiau! Čia tai nesitikėjau, reikės ir tinklaraštį paskaityti : )))

    Linkėjimai!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Viktorija, banalus posakis, bet bent jau Vilniuj tai man labai galioja- mažas pasaulis :))) bent jau man čia visada bus kas nors ko nors draugas ar labai nedraugas :)
    Vis ruošiausi parašyti laišką, bet, aišku, neparašiau... Esu įsimylėjusi puoduką :) dėkui! Gėėėėėris.

    AtsakytiPanaikinti