pirmadienis, rugsėjo 29

Leisk man Tau paaiškinti kaip reikia gyventi.

Man nuolatos atrodo, kad aš galėčiau patarti, paaiškinti kaip kažkam pasielgti, išklausyti ir žinoti teisingą atsakymą. Kai tai liečia santykius. Man atrodo, aš visada žinau :)
Nors niekada taip nesielgiu. Visada pasiūlau pabandyti dar vieną kartą, bet suprantu, kai žmonės nepabando.
Arba norisi sakyti, nesielk taip, bet  stoviu sau akyse pati aš prieš kažkiek daug arba mažai metų, daranti tą patį, žaidžianti su gyvenimu ir laukianti, o kas dabar bus. Atrodo, mažoji mano drauge, nedaryk tų pačių klaidų. Bet juk žinau, kad pakartočiau visas savo klaidas vėl ir vėl ir vėl. Kad ir šiandien. Su malonumu.

Man yra malonu gyventi. Šiandien geriant kavą kolega sako, aš niekaip su tuo Dievu nesusitariu, nuolat jis užimtas, ragelio nekelia, į meilus neatsakinėja. Sakau jam, užimtas, bet blem, žiūrėk kiek jam veiklos, kiek jis nuveikė vien šiandien...

Noriu dalyti patarimus. Noriu, kad visi būtų tokie pusiau aš. Kad pasiūlius nulėkti 100 km pasivaikščioti, po 5 min jau sėdėtų mašinoj susiruošę... Kad įgnybus, gnybtų atgal. Kad man siautėjant iš juoko ir nebegalėjimo išbūti savyje, sakytų man, kaip aš pasiilgau to jausmo būti šalia tavęs, tu gražini mano gyvenimą. Noriu, kad visi mylėtų save ir jaustųsi nedideliais stebuklais.
Bet iš kitos pusės aš ir Jis buvome tokie patys, tik aš moteris JIS, o jis vyras AŠ. Ir prikūrėm skausmo ne tik vienas kitam, bet ir gyvenimui nuo mūsų skaudėjo. Matyt kito savęs neįmanoma mylėti.
M man sakė, naktį prie tv bokšto, aš toks biškį kitoks... Sakau, visi jaučiasi biškį kitokie, bet bendrai paėmus visi yra pilka minia, nors jaučiasi tokie išskirtiniai. Susižvalgėm ir paglostėm vienas kitą frazėm, neeeeeee, mes kitokie, todėl mūsų gyvenimas toks geras.



Ir dar labai noriu šnekėti šnekėti šnekėti ir kiekvienam sutiktam sakyti: koks gražus šiemet ruduo ir kaip gera eiti susisupus į paltą... Noriu patarinėti- džiaukis gi tu pagaliau šiandiena, nes visos tavo problemos yra tik tavo galvoj. Nors kartojuosi jau 100tąjį kartą.

Noriu kiekvienai savo draugei ir kiekvienam savo vyrui pasakyti, kokie jie man ypatingi. Ir pasakau. Beveik kiekvieną kartą. Nes jie pas mane visi tokie nuostabūs. Aš pamirštu lepinti žmones esančius šalia, bet paskui prisimenu ir lepinu. Paglostau, pabučiuoju, šypsausi pusę valandos ir sakau, kaip man gera, kad šiandien tu esi mano gyvenime. Noriu nekurti skausmo, nerašyti šūdinų sms, kurios pažadina naktį ir paskui verčia sapnuoti viską iš naujo, dar ir dar kartą, noriu kiekvienam duoti po mažą gabaliuką meilės. Kodėl taip sunku globoti kitą? Nes pasaulis nerožinis. Ne? Tai nuspalvink man jį. Rusvai.
Ir aš spalvinu.
Pažiūrėk, koks gražus dangus, jauti, kaip šiandien šilta, blem kokia skani arbata, imk truputį šokolado, leisk man tave paglostyti, nebejuokink manęs iki ašarų, aš tau kepu pyragą pusryčiams, užuodi, su mėlynių uogiene, bučiuok mane, laikyk, nes sukasi galva, o kokią dainą grojaaaaaa... ačiū, kad esi čia.

O visos draugės sako, neteisingai vartoji žodį draugė, jos tau ne draugės, kuri bus šalia, kai tau reikės pagalbos? O iš kur jūs, mielosios, žinote, kad šalia jūsų bus kažkas, kai reikės? Iš kur žinote, kad tai būsiu ne aš, nes jūsų nuostabioji vienintelė verta draugės vardo tuo metu gal bus pavargusi arba aiškinsis santykius su vyru, arba glostys skaudantį vaiko pilvuką. Juk kiek pas žmones svarbių reikalų! Užtat kaip tos visos draugės-arba-ne-draugės man padeda šiandien, kai pasakoja apie savo gyvenimus, geria su manim putojantį vyną, o aš klausausi klausausi klausausi ir myliu jas iš visų jėgų. O dar sakė, aš nustebau, kokios jos visos pas tave skirtingos, bet iš kitos pusės tai normalu, tu esi visokia. 

Man sako, tu skleidi džiaugsmą,  tu švyti, tu gražėji. Aš geriu šampą iš naujos taurės, nes senąsias sudaužėm, žiūriu į nubėgusi tušą, kartoju nx nx nx, nes jis liepė man taip nesakyti ir einu gyventi toliau.


Aš nežinau, kas bus toliau. Bet žinau, kiek daug gerų dalykų manęs laukia. Aš gyvenu ne tobulą gyvenimą, bet tokį nuostabų man.