trečiadienis, kovo 19

Vakar aš verkiau.

Vakar aš verkiau. Buvo tokių minčių, kurioms griežtai uždrausta prie manęs prisiartinti per gerą metrą. O mano mėgstamiausio putojančio vyno butelis jas labai draugiškai sukvietė ir plačiai atvėrė duris. Užeikit, mielosios, jūs čia labai laukiamos.
Seniai jau verkiau šitaip. Ne dėl to, kad mane kažkas nuskriaudė. Ne dėl savigraužos. Ne savanaudiškai. Ne dėl to, kad man kažką skauda. Verkiau dėl savo nepasirinktų variantų. Man reikėjo juos išverkti. Verkiau dėl draugės nepasirinktų variantų. Nes jai jau kaip ir vėlu rinktis. Iškūkčiojau viską, kas galėtų būti, bet nebus. Jei būčiau pasirinkusi kurį nors išverktąjį, verkčiau vis tiek. Tas butelis anksčiau ar vėliau būtų pakvietęs visas mintis užeiti, tik kitoj vietoj ir galimai kitu laiku. Ir tada verkčiau dėl nepasirinkto gyvenimo, kurį gyvenu dabar. O toj kitoj realybėj mano esamas gyvenimas būtų tas nepasirinktas galimas variantas, kurį reikia išverkti.
Verkiau, nes pagavau save įsitikinėjant, kad esu laiminga. Įrodinėjančią sau ir kitiems, kad esu laiminga. Nes išgirdusi klausimą ar tu laiminga, atsakau: taip, aišku, nes mane lepina, nes mane myli, nes todėl ir todėl ir todėl, matai, kokia laiminga? O seniau išgirdusi klausimą ar aš laiminga, atsakydavau: žinoma! Be jokių pasiaiškinimų, be nieko, TIESIOG.
Paklausiau draugės ar ji laiminga, ji pažėrė labai ilgą atsakymą. Todėl ir todėl ir todėl. Ne Tiesiog. O Todėl. Verkiau dėl mūsų abiejų Todėl.
Bet net verkdama vakar aš nebuvau nelaiminga. Aš išverkiau visas tas ignoruojamas mintis, iškūkčiojau, taip sūriai sūriai išašarojau. Dabar jos gali visada užeiti, jos visada laukiamos. Nes aš jas priėmiau ir su jomis susidraugavau. Žinojau, kad kol susidraugausiu, reikės gerai iš širdies pabliauti. Ir vakar verkdama pajutau, kad ateina ramybė, mano didžiausia siekiamybė. Kad šiuo metu tai vienintelis kelias į ją.

Šiandien viskas gerai. Tiesiog.