trečiadienis, sausio 29

dalykai



Neseniai prisiminiau kai ką pamiršto. Įprotį rytais pabudus, dar prieš iškišant pėdos pirštus iš po adijalų ir vos susigaudžius kokia šiandien savaitės diena, pagalvoti apie tai, kas gero šiandien manęs laukia. Visada laukdavo bent kas nors gero. Vakar nesuvalgytas ir šiandienai paliktas skanus maistas, pabėgiojimas, mielas darbas, susitikimas su kuo nors, ką labai noriu pamatyti, nauja suknelė, šokoladas ar net koks laiškas, kurį žinau, kad gavau vėlai vakare ir tik pro miegus užmečiau akį. Tokie laiškai tai išvis yra didžiausias malonumas. Tada šoku iš lovos, džiaugsmingai susiruošiu į darbą ir lekiu ten. O tada lėtai su kava sėdu prie kompo, įsijungiu gmailą ir pasineriu... vis iš naujo ir iš naujo ir iš naujo. Tai čia apie laišką.
O apie tą įprotį, tai aš jį pamiršau. Nežinau kada tai atsitiko, net nepastebėjau, kad jo nebėra. Kol kažkurį rytą pabudusi, prieš iškišdama pirštukus iš po adijalo, supratau, kad man kažko trūksta, nežinau ko, bet taip trūksta... Taip labai, kad jau visas mėnuo nenoriu lipti iš lovos, nenoriu eiti iš namų, nenoriu su niekuo bendrauti, noriu tik gulėti po adijalais ir žiūrėti šimtą kartų matytus serialus arba filmus. Taip ir gyvenau savo ir mano Jo mažam mažam pasaulėly, kartais per prievartą išvesdama save pabendrauti su kuo nors ne Juo. Bet ir tai, labai retai :)
Tai tą rytą supratau, kad nelipsiu. Nenoriu, neįdomu, nėra už adijalo ribų nieko, be ko aš negalėčiau būti laiminga. Tik tas supratimas truko neilgai, nes susirgti darbe antrą kartą iš eilės nebūtų buvę gražu. O juolab tai buvo pirmas rytas po kelių dienų praleistų lovoje.
Pasiskundžiau savo A, o ji tik su jai būdingu rimtumu pasakė: taip taip, aš žinau, va seniau tai pasipasakodavau tau ir buvo ramu, dabar nežinau, brangioji, nu nežinau, tu kažkaip nebe mano tu.
Tada jau ašarodama pasiskundžiau mamai. Nenoriu mokytis, nenoriu laikyti skolų, nenoriu dirbti, nenoriu bendrauti, aš niekam neįdomi, mama, mergaitės su manim nedraugauja, net berniukai nedraugauja, o kažkam gal padariau skaudžiai ir dabar skaudaaaaa, mama, nenoriu lipti iš lovos, padaryk ką nors.
Gavau tokį besąlygišką palaikymą ir tiek motyvacijos atgal, kad ašaros pačios pasipylė. Turbūt tik mamos gali palaikyti šitaip be jokių salygų, be nieko, tiesiog imti ir palaikyti. Nenori- nesimokyk, kada nors išsilaikysi skolas. Nenori- nebendrauk. Nenori lipti- nelipk, pasirk dar. Viskam ateis laikas. Ir išvis nustok galvoti apie kitus. Kas ir kada pagalvos apie tave?
Kitą rytą keltis dar nenorėjau, bet jau pasidarė truputį gėda už save. Atsikėliau.
Tada kita A po ilgų egzistencinių diskusijų vietoj darbo parašė, tu ne tą darbą dirbi, tau reikėjo būti psichologe, tu visada taip tobulai parenki žodžius,taip žinai ką pasakyti, kad pasidaro kažkodėl ramu.
Ir man išaugo sparnai...
Po to aš parašiau savo J, savo planetų mergaitei, kelis gerus žodžius ir ji man atrašė: kad tu žinotum, kaip tai buvo laiku, kaip vietoj, tikrai, kad tu žinotum...
Geras žodis yra kaip domino kaladėles. Aš gavau man tinkamiausių žodžių labai laiku, labai vietoj. Aš pasakiau tinkamiausius žodžius labai laiku, labai vietoj. Tikiuosi, prieš tai A gavo jai labai reikalingų žodžių. O J po to kažkam lygiai taip pat parašė reikalingo išgirsti. Nebūtinai svarbaus ar prasmingo, tiesiog, reikalingo.
Kitą rytą atsikėliau labai ramiai, neskubėdama susiruošiau, pasidažiau akis kitaip nei visada, gražiai, pasidžiaugiau vakarykščiu manikiūru, pasisvėriau, padžiūgavau, pasisvėriau vėl, padžiūgavau vėl. Pakeliui į darbą atidarė naują maximą, kadangi nauja, tai graži. Ten visada būna dar šiltų bandelių ir nebūna žmonių, nes strategiškai keista vieta maximai. Bet aš nuolatinė jos lankytoja :) ir radau ten sveriamų graikinių riešutų, kurių šiaip niekur niekada nerandu. Nusipirkau ir supusryčiavau darbe su arbata. Nes jau antrą savaitę negeriu kavos. Labai lėtas, labai geras, labai ramus rytas. O einant į darbą šalimais važiavo lėktuvas. Taip arti, kad net labai stipriai užuodžiau jo degalų kvapą. Kurį jau imu atpažinti kaip lėktuvų kvapą :)

Prisimenu ką buvau pamiršusi. Pasimeldžiu savo Dievui vakarais, paprašau jo man trijų svarbių dalykų, pakvėpuoju, įkvepiu ramybę, įkvepiu ramybę, įkvepiu ramybę. Susigalvoju ryte kodėl verta keltis ir kas šiandien gero atsitiks. Šneku gerus žodžius kitiems. Skaitau. Skiriu laiko sau. Ir kitą savaitę gal net pamėginsiu lankyti jogą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą