penktadienis, gruodžio 13

Nuo ko tu bėgi?

Kadangi jau daugiau nei pusmetis sąžiningai ar mažai sąžiningai reguliariai šoku į savo mėlynus bėgimo batelius ir išbėgu, ne vieną kartą manęs klausė: o nuo ko tu bėgi?
Dar vaikščiojom su Mano Juo po Vingio parką ir jis taip nuoširdžiai stebėjosi: nuo ko jie čia visi bėgioja?
Aš nežinau nuo ko Jie Visi bėgioja. Bet žinau nuo ko bėgu aš.

Visų pirma, aš bėgu nuo savo 63 kg. Nuo savo įstrigusių 63 kg, nuo nepakankamai riesto užpakaliuko ir nuo visiškai nestangrių kojų. Nuo suvokimo, kad jei dabar neišbėgiosiu kojoms stangrumo, tai jau jo nebeišbėgiosiu niekada.
Nuo ištinusių paakių. Kiekvieną rytą. Man net šypsotis nebepatinka, nes žinau, kokie maišai tada atsiranda po mano akimis. O žinau, kad bėgiojimas net gali gerinti tai...
Nuo suvokimo, kad man seniai nebe 17, ir mano kojos, užpakalis, paakiai savaime jau nebegerės. Dabar jau viskas eis tik į kitą pusę, jei neįdėsiu labai daug pastangų į tai...
Nuo celiulitinių mano amžiaus merginų užpakalių sporto salės dušuose. Kiekvieną kartą dar atidžiai ir savo apsižiūriu, kad na nejau ir pas mane taip baisu... Dar nebaisu. Ir dar galiu tai sustabdyti bėgdama. Ir visada džiaugiuosi, už Mano Jį, nes jam dar pasisekė atsibusti šalia tokio moteriško padaro...

Kiekvieną kartą bėgu nuo kvailų rimi pardavėjų, nuo moterų, kurioms kažkada kažkas už kažką per klaidą davė teises, o dabar jos džiaugsmingai gatvėse jomis naudojasi, nuo visų tų kamščių...
Nuo per mažos algos, nuo kvailų užduočių darbe, nuo streso būti naujoke, nuo kolegės, kuri man yra visiškai nesuprantama ir, tikiuosi, niekada jos nesuprasiu.
Nuo šalčio rytais ir minties, kad vis dar neuždirbau šiltiems žieminiams batams ir šiltam žieminiam paltui.

Bėgu nuo visokių moteriškų padarų, kurios čiaumodamos sausainį verkšlena kaip joms nekrenta svoris. 

Bėgu nuo neteisybės.

Kiekvieną kartą bėgu nuo vienišumo jausmo, kuris užlieja tokia vožiančia jėga, vos penkioms minutėms lieku viena. Nuo minties, kad man nesvarbu šalia ko būti. Svarbu, kad šalia būtų stiprus vyras, kuris pasaugotų mane nuo manęs pačios. 
Bėgu nuo neteisingo pasirinkimo. Nuo minties, kad dar ne vėlu keisti jau visiems paskelbtą savo pasirinkimą. Ir nuo minties, kad aš nenoriu jo keisti. 
Bėgu nuo to, kad jau tuoj gali būti vėlu turėti pirmą vaiką, o aš jo visai nenoriu turėti. 
Bėgu nuo suvokimo, kad aš noriu būti Žmona. Noriu kad mano Vyras visam pasauliui galėtų pasakyti, kad dabar aš mylėsiu ir rūpinsiuosi šita moterimi, kol mums nusibos. Oficialiai. Nors negaliu to garsiai pasakyti aplinkiniam pasauliui. Negaliu to net tyliai iššnabždėti sau.
Bėgu nuo minties, kad nežinau kieno Žmona aš noriu būti. Nuo minties, kad aš nesugebėsiu būti Žmona ir bijosiu visam pasauliui pasakyti, kad dabar aš mylėsiu ir rūpinsiuosi šituo vyru, kol mums nusibos. Oficialiai.
Bėgu nuo savo kasdienybės, kur aš rūpinuosi Vyru, o jis man leidžia juo rūpintis. Nuo jau skaudančio jausmo, kad ir manimi turi būti pasirūpinta. Dabar. Būtinai.

Bėgu nuo Demonų savo galvoj. Nes jų labai daug, metams bėgant jų vis daugėja, jų keliamas triukšmas mano galvoje vis stiprėja ir man reikia vis garsesnės muzikos, vis daugiau alkoholio, vis daugiau adrenalino, baimės, audrų, kad aš bent akimirkai jų nebegirdėčiau. Arba vis greitesnių žingsnių bėgant, nes paskui iš nuovargio norisi tik numirti. O demonai nutyla ir laukia kas dabar bus. 
Ir taip aš juos apgaunu kiekvieną rytą. 

Kiekvienas žingsnis mane priartina prie mano tobulo gyvenimo. Su kiekvienu nubėgtu kilometru, aš esu vienu kilometru arčiau savo tobulo svorio, arčiau tobulo vyro, tobulų mūsų namų, naujos mašinos, arčiau didesnės meilės sau, arčiau ramybės, kurios mintyse paprašau kiekvieną vakarą. 

Kiekvienas nubėgtas žingsnis įkvepia man vis daugiau naujos ramybės. Nubėgtas žingsnis- lašas vidinės ramybės. Dar ir dar ir dar. Kai vienintelė mintis būna, bleeeeeem nebegaliu, o dar tik 3 km nubėgau, tada nebelieka vietoms minčiai, bleeeeeem kaip čia dabar man teisingai gyventi... aš jums sakau, demonai užsičiaupia. Jokie alkoholio kiekiai jų taip užtikrintai nenutildo. 

Ir bėgu link skaičiukų. Dabar aš nubėgu iki 25 km per savaitę. Gera net pagalvoti kiek aš nubėgsiu dar po tokio mėnesio. Ir labai gera pamatyti, kad šiandien tas rytas, kai 5 km nubėgau per 30 min, o jau nebe per 31 min... 

Sunkiausias žingsnis bėgant- pirmas žingsnis link bėgimo batukų apsiavimo. O paskui ausinės ant galvos, muzika visu garsu ir žingsnis po žingsnio bėgu nuo viso to. Aš labai nuoširdžiai, labai iš patirties sakau, turit problemų? Išbėkit. 
Tai yra pati geriausia valanda mano dienoje. Labai norėčiau kiekvienam parodyti koks tai gali būti malonumas. Pabėgti nuo savęs bent tai valandai... 


1 komentaras:

  1. Lyg iš širdies būtų išplėštas tekstas...

    AtsakytiPanaikinti